Skaitytojo laiškas: Kai draugai žvejojo…

Nuotrauka iš Vytauto Stanislovo Pupšio asmeninio albumo

Sunkiais pirmaisiais pokario metais, gyvenimas į Šilutę ir į visą pamario kraštą, kelią skynėsi iš lėto ir su tam tikrais skirtumais nei likusioje Lietuvoje. Svarbiausia to priežastis, beveik neliko vietinių gyventojų. Vieni žuvo karo mašinos mėsmalėje, kiti ištirpo pabėgėlių sraute, dalis buvo represuoti ir išvežti pas baltas meškas. Tvirtai galima pastebėti, kad pasipriešinimas okupaciniam režimui čia taip ir neišaugo, kaip kaimyninėje Žemaitijoje. Reemigrantai, grįžusieji iš Vokietijos, stengėsi kalbėti lietuviškai, nes naujieji rusakalbiai šeimininkai, visus vokiškai kalbančius ir toliau vadino fašistais. Užtat slapstydamiesi nuo nuolat gręsiančios tremties čia bėgo aukštaičiai ir net Vilniaus krašto lietuviai. Bijodami partizanų keršto, čia taip pat kūrėsi suvalkiečių liaudies gynėjų arba stribukų šeimos. Savais kanalais iškilusią problemą sprendė ir Vilniaus valdžia. Į ištuštėjusias sodybas perkeldama galimus partizaninio judėjimo rėmėjus. Pastariesiems tai buvo jau geriau už tolimą kelionę už Uralo, žemės galo. Didžioji dauguma jų taip ir neužsiliko, vėliau sugrįždama į gimtuosius miškus. Prasidėjus masinei emigracijai į Vokietiją, šišioniškiai savo gimtinę užleido Sibiro tremtiniams. Vietos galutiniam nutūpimui čia ieškojo vakarykščiai frontininkai, pabėgėliai iš Rusijos ir Baltarusijos. Apsigyveno ir rusų sentikiai, dar vokiečių iškeldinti iš Suvalkų trikampio į Lietuvą. Sotesnis gyvenimas ir gyvenimas be kolchozų, kaip koks magnetas traukė laimės ieškotojus iš plačiosios naujosios tėvynės.

Vietinė administracija, sovietiniu pavyzdžiu, savo veiklą kūrė organizuodama zagotskotus, zagotzerno kuro kontoras, vtorčermentus, įvairias paruošas. Įsibėgėja ir atsigauna senoji gamyba pieninėje, pramkombinate, lentpjūvėje, vietinėse plytinėse. Nors darbas sezoninis, bet daug rankų darbo reikalauja Traksėdžių durpynas bei užliejamos pamario pievos, naujai kuriasi melioracija. Visu pajėgumu veikia turgūs, kurių mieste du: maisto produktų ir gyvulių. Vis dar veikia įspūdingas žuvų turgus. Nors naujai sukurti žvejų kolūkiai E. Telmano Rusnėje ir R. Liuksemburg Kintuose susemia didžiąją laimikio dalį ir jį pristato valstybei. Kooperatyvo krautuvėlė prekiauja tik katiniška užkanda.

Iš visų aplinkinių kaimų suplaukę žvejai turguje siūlo ungurius ir lašišas, šamus ir karšius, žiobrius bei sterkus. Ešerius, kuojas ir pagaliau plakius neskaito rimta žuvimi. Žuvis gyva, šviežia, rūkyta, sūdyta, vytinta neblėstanti tuometinė realybė ir vienintelis pragyvenimo šaltinis.

Kadangi gamtosaugininkų gretos kontroliuoti teisėtą žūklę buvo nepajėgios brakonierių irgi netrūko. Vietiniai kariniai garnizonai šviežia žuvimi apsirūpindavo patys. Atėję maudytis kareiviai švystelėdavo kovinę granatą į vandenį ir po akimirkos vandens paviršius baltuoja nuo žuvų išverstų baltų pilvų. Stambiausias susirenka patys, likusios keliauja kas į dugną, arba tiesiog pūti lieka ant kranto. Spiečiai musių ir sunkiai pernešami kvapai palydėdavo tokią žvejybą. Gerai, jei atliekas karts nuo karto šilutiškiai susirinkdavo savosioms kiaulėms. Atrakciją susirado ir medžiotojai. Jie potvynio užpildytose duobėse bei seklumose, šaudydavo sieksnines lydekas. Didžiausią nušovęs, pripažįstamas nugalėtoju. Iš tokios lydekos visas bliūdas ikrų išeidavo. Dažniausiai gyvuliams ir paukščių pašarui, nes geltona ikra, dar nebuvo pripažinta delikatesu. Kadangi vandens valymo įrenginių trūko, o buvo tai neveikė. Gamyboje susikaupę teršalai buvo išleidžiami į tekančius vandenis, nuo jų žuvys dvėsė masiškai. Daug žuvų draskė vandens siurblių mentys ir gausios praskrendančių paukščių kolonijos. Pamėgo pamario žūklavietes ir žvejai – mėgėjai iš visos Lietuvos, nes čia žuvies buvo dar gausu.

Uostadvario švyturio ir siurblinės sodybą, priešais Minijos žiotis itin pamėgsta Lietuvos operos žvaigždė ir jos kūrėjas Kipras Petrauskas. Šeimininkas Stankevičius, vietinių gyventojų tarpe daugiau žinomas kaip Batuotas Katinas, didžiuojasi savo svečiu. Ilgų rudų, nukarusių ūsų šepečiu ir niekada nesiskiriantis su žvejo batais, jis tikrai pretendavo į vaikų pamėgtą herojų. Ypač gracingai bendravo su dideliu naminiu žąsinu, amžinai besikėsinančiu į jo kelnes. Išgirdęs stipresnį žodį, pastarasis ramiai nušlepsėdavo savais keliais. Dainininko kompaniją dažnai papildydavo prekybos ir plentų ministrai A. Mikutis ir V. Martinaitis, abu Rusijos lietuviai, atsiųsti į Lietuvą atstatyti karo sugriautą ūkį. Nors kalbėti lietuviškai abu ir neišmoko, bet ministerijoms vadovavo iki sėkmingai sulaukė pensijų. Nebuvo didelė paslaptis, kad Batuotas Katinas svečius vaišino, savo paties daryta namine. Išmetęs taurelę Kiprijanas Ivanovičius taip dar S. Peterburge vadintas Marijinkos teatro solistas, užtraukdavo savąjį solo su vietinėmis lakštingalomis. „Pjaun žirgelis lankoj, juodbėrėlis…“ sklisdavo daina panemuniais iki kaimynystėje dirbančių šienapjovių. Ilgesingai ją klausydavo ir netoliese įsikūrę Macikų kaliniai, o į taktą linguodami įšilę ministrai, demonstruodavo, kad ir jie pasiryžę užtraukti… Tik trūksta mažumėlės lietuviškų žodžių.

Tuo tarpu kitame salos kampe, priešingai vyrauja ramybė. Atidžiai plūdę seka ant sudedamos kėdutės sėdintis vyras. Dar iš vakaro sėkmingai atvykęs į Rusnę ministrų tarybos pirmininkas Motiejus Šumauskas gėrisi gamta ir mėgaujasi ištraukiamais karšiais. Su artimu giminaičiu, tarybinio ūkio direktoriumi, abu liko patenkinti kad išvengė draugystės su vietiniais vadais. Eilinį kartą Šilutės milicininkai pražiopsojo juodąją Volgą su priekyje nuliniais numeriais. Dar, žinoma prisidėjo ir keltininkas su vilkiko „Svir“ kapitonu, iš po nosies išplukdę keltą į Rusnę. Taigi, vietiniai vadai liko it musę kandę, nes iš priešingos kranto pusės šeimininkas mojavo, važiuokit broleliai namo, kelto šiandien nebebus.

Šviežios žuvies pirmininkas sumeškeriodavo pats, ja apdalindavo ir Vilniaus ponias. Svarbiausia, kad niekas netrukdo. Tiesa, tuo pasirūpina abu gamtosaugininkai. Kaip akies vyzdį sekantys krantą, kad koks akiplėša neįsibrautų, kur jam nereikia. Tačiau laiks nuo laiko ir tokių pasitaiko. Su jais kovojama piniginėmis baudomis. Pats pirmininkas pasirūpina, kad brakonieriai būtų nubausti, nors baudos aiškiai per mažos, tiesiog simbolinės.

Pamario žvejyba patiko ir ilgamečiui Medžio apdirbimo pramonės ministrui P. Kūriui. Maskvoje jis Povilas Mykolo, o Lietuvoje Pavel Michailovič, Rusijos pilietis. Jis žavėjosi ešerių žvejyba Ventės rage, ant buvusio molo vietoje jauko, panaudojant raudoną siūlą. Kol mariose vyksta žvejyba, iš Rusnės atgabenamas kibiras ungurių ir čia pat ant Nemuno kranto sukuriamas laužas. Pradedamas žuvienės, vadinamos ucha virimo ritualas.

Žuvienei išvirus, o žvejybai užtrukus, neiškentę vairuotojai pradeda degustaciją. Kibirui aptuštėjus, pastebima, kad išalkusiems jos gali neužtekti. Atsakingas už stalo paruošimą šilutiškis baldininkas Jonas Bortnikas randa išeitį. Netrukus virėjų rankose raitosi metrinis žaltys, juo ir papildomos ungurių atsargos. Puikiai nusiteikę su gausiu laimikiu grįžę žvejai, valgo ir giria virėjus. Ministerijos gamybos skyriaus viršininkas V. Verimejenko pripažįsta, kad tokio skonio žuvis gali išvirti tik iš Nemuno vandens ir vietinių žuvų. Mirktelėjęs pakelia taurelę už virėjus J. Bortnikas ir visa jo komanda šypsosi.

Ne visiems valdžios vyrams patikdavo kiurksoti stebint į plūdę ir savo krauju maitinti milijonines uodų kamariles. Rusnės salos gilumoje stovintys svečių namai vaišindavo žuvimi pagal kiekvieno skonį. Tačiau pasinaudoti namų vaišingumu galėjo tik išimtys, nes raktas gulėjo šeimininko kišenėje, Vilniuje. Žymiai paprastesnis kelias driekiesi į Erčiaus Jurginaičio namus. Seniausias pamario žvejas, būdamas ypač populiarus lankytojų tarpe, net ir į Vokietiją neemigravo, kažin ar ten geriau būtų radęs. Senasis Erčius žvejojo pats, o žuvį stalui paruošdavo irgi pats. Bet svarbiausia žvejojo ką norėjo, kiek norėjo ir kada norėjo. Toks čia šišioniškis buvo vienintelis.

Nors seniai nebeliko žvejų kolūkių, o žvejus profesionalus pakeitė mėgėjai, žuvies tikrai neprisidėjo. Seniai pamirštas keltas, savotiškas salos lankytojų reguliatorius. Vietinės parduotuvės prekiauja išimtinai jūrine žuvimi iš Atlanto ir dažniausiai jūros lydekomis. Užn gerus pinigus dar galima gauti rūkytų karšiokų pas vietinius monopolistus. Galima laimę pabandyti ir pačiam. Tam be žvejybos įrankių, reikalinga palapinė ir miegmaišis su krūva turistinio inventoriaus. Nežinia koks bus oras, kada kibs žuvys ir kiek atlaikysi uodų atakas. Vienos, kitos dienos tikrai neužteks. Bet kokia bus skani žuvienė išvirta ant portatyvinės dujų vyryklėlės! Sąlyga viena, jei nėra tekę paragauti Jono Bortniko išvirtos ant laužo!