Šilutės Hugo Šojaus muziejaus istorija

Martynas Toleikis Šilutės etnografinio muziejaus vyriausias preparatorius. Nuotraukos Šilutės muziejaus

Pirmasis privatus muziejus Klaipėdos krašte

Šilutės Hugo Šojaus muziejaus įkūrimo pradžią reikėtų sieti su 1889 m., kuomet Šilokarčemos dvarą įsigijo Hugo Šojus (H. Scheu, 1845-1937 m.).

Iš pradžių dvarininkas surinktas muziejines vertybes perduodavo Karaliaučiaus, Įsručio muziejams, vėliau – įvairias antikvarines vertybes ir iškasenas ėmė kaupti pats. XIX a. pabaigoje Šilutės dvaro rūmų dviejuose kambariuose įkūrė privatų muziejų, kuriame buvo sukaupta ir eksponuojama lituanistikos, etnografijos ir archeologijos kolekcija. H. Šojus mielai priimdavo ekskursijas ir atskirus lankytojus, kurie domėdavosi šio krašto praeitimi, viską parodydavo ir paaiškindavo. Tai buvo įrodymas, kad jis rinkinius laikė ne savo malonumui, o mokslui ir visuomenei.

Dvarininko sukurtas muziejus per visą savo egzistavimo laiką išliko itin vertinamas specialistų, dažnai pabrėžiant, kad jame būta tokių eksponatų, kurių neturėjo nė vienas kitas Lietuvos muziejus. Tai patvirtina Dr. Jonas Basanavičius laikraštyje „Lietuva“ Nr. 150 (1691) 1928-08-25 rašytame straipsnyje: „Ne tik kad neturime Lietuvoje kiek turtingesnių archaiologiškai-etnografiškų muziejų, bet dargi nežinome apie vieno-kito archaiologinijos daiktų rinkiko kolekcijas, kurios dažnai, mirus tų daiktų mylėtojams, išsisklaido be jokios naudos tarp profanų. O tokių brangintinų kolekcijų, kurias drauge surinkus, galima būtų dėti muziejaus pagrindan, kaip pasirodo visgi dar esama. Į viena tokią turtingą tokių daiktų kolekciją aš tuo tarpu ir norėčiau atkreipti žiūrovų akis, būtent į d-ro Ericho Sheu [H. Šojaus sūnus], Šilutės apskričio viršininko, Klaipėdos krašte“.

H. Šojus gimė Klaipėdoje, turtingoje vokiečio miestiečio šeimoje. Baigė Klaipėdos aukštesniąją miestiečių mokyklą. 1870-1871 m. du semestrus studijavo Berlyno žemės ūkio institute.

Dar 1862-1869 m. atlikdamas praktiką įvairiuose Klaipėdos ir Šilutės apskrities dvaruose gerai pramoko lietuvių kalbą, labai susidomėjo lietuvių papročiais ir tautosaka. Matydamas, kaip greitai nyksta senieji lietuvininkų amatai, tradicijos, tautosaka, ėmė kaupti lietuvių pasakas, patarles, dainas. Netrukus jis jau buvo surinkęs nemenką lietuviško folkloro rinkinį, kurį buvo nusiuntęs net Karaliaučiaus prof. G. Nesemanui (Nessemann).

Svarbių kalbotyros metodinių dalykų, o taip pat profesionalumo lituanistinėje veikloje dvarininkui suteikė pažintis su Karaliaučiaus universiteto rektoriumi, kalbotyrininku bei archeologu prof. Adalbertu Becenbergeriu (Bezzenberger). Pastarasis H. Šojų paskatino domėtis priešistorės radiniais bei lietuvių etnografiniais daiktais. Tačiau pats dvarininkas archeologinių kasinėjimų neatliko.

Aktyviai kuriant muziejų, kaupiant archeologinius radinius, dalyvavo dvarininko vyriausias sūnus E. Šojus (Erich Scheu, 1876–1929), jis buvo ir profesoriaus A. Becenbergerio archeologinių tyrinėjimų asistentas. Vėliau pats ėmėsi archeologinių kasinėjimų.

Dr. J. Basanavičius apie E. Šojų ir jo kolekciją rašė: „Būdamas prof. d-ras Bezzenbergerio mokinys archaiologijos srityje ir ilgus metu to pat apskričio gydytojas, pažįstąs gerai vietas ir Klaipėdos krašto lietuvių gyvenimą, d-ras Sheu, kaip pirmiau ir jo tėvas, pradėjo rankioti archaiologijos daiktus, kasinėdamas kapus, ir randamus žmonėse įvairius dirbinius, ir jų surinko tiek, kad dabar jojo bute du kambarių sudaro didoką, archaiologiškai-etnografišką muziejų, kuriame kaip ant delno galima matyti ir studijuoti Klaipėdos krašto žmonių gyvenimas ir jųjų kultūra nuo giliausios senovės – kelių tūkstantmečių Kristui negimus – iki pastarųjų laikų. Iš akmens kultūros periodo, pradėjus nuo skaldyti titnago įrankių, šitoje kolekcijoje randama daug brūžinto akmens ir titnago kaltų, kirvukų-Perkūno kulkų, randasi ir giliausios senovės ornamentuotų puodų šukių. Žalvario kultūros periodo ypač turiningos ir dailaus darbo iškasenos: fibulos, saktys, kaklarinkės, apyrankės, žiedai ir k. daugybė gintaro krielių, varpsčių suktuvų moterų kapuose, geležiniais kardais – vyrų kapuose rasta, kaipo įkapės pridėta rymėnų pinigai…“. 1928 m. laikraštyje „Lietuva“, sausio mėn. Nr. 3 ir Nr. 4 muziejuje sukauptas kolekcijas dar išsamiau aprašo A. Dėdele straipsnyje „Tėvo ir sūnaus daktarų Scheu lietuviškas muziejus Šilutėje“. Jis dar kartą pabrėžia kokios vertingos kolekcijos buvo sukauptos privačiame Šojų šeimos muziejuje: „Tiesa, tatai nėra pilno žodžio prasme koks didelis viešas muziejus. Tai yra tiktai nemaža privatinė mūsų krašto etnografijos, archeologijos, senovės literatūros ir folkloro kolekcija, tuo tarpu platesnei visuomenei ir pamatyti neprieinama. O vis dėlto tatai yra jau toks muziejinis turtas, kad drąsiai galėtų sudaryti mums tebesisteigiamam tautos muziejui visai gražią pradžią“.

Tėvo ir sūnaus kurtoje muziejaus kolekcijoje svarbią vietą užėmė etnografijos rinkinys. Gausiausia buvo XVIII–XIX a. baldų, įvairių buityje naudotų rakandų, darbo įrankių, moterų bei vyrų drabužių, audinių, aprangos detalių ir apšvietimo prietaisų (sietynų) rinkiniai. Apie šią kolekciją rašoma tuometinėje spaudoje, laikraščiuose „Lietuva“ 1924 m., 1926 m., 1928 m. Dr. J. Basanavičius straipsnyje „Prie Tautos muziejaus“ 1924 m. aprašo H. Šojaus kolekcijas: „Kaip turtingas d-ro Sheu‘o kolekcijų archaialogijos skyriaus, dar gausingesnės medžiagos jose esama lietuvių etnografijos daiktų. Pradėjus nuo labai originalės formos molinių lempų, čia randasi įvairūs puodai, dvejokai, lėkštės ir k. Iš rakandų – senoviškos spintos, „abrusnyčios“, stalai, kekės vis originaliais ornamentais dabinta. Senoviški moterų ir vyrų drabužiai, sijonai, žiurstai, pančiakos, naginės, moterų ir mergų galvų parėdai, muturai, skepetos ir skepetaitės, marškiniai, rankšluoščiai ir k. Juostų rinkinyje yra daug, ilgų siaurų su įaustais ilgiausiais gražių dainų posmais. Ypač yra įdėmus audeklų ir įvairių audinių rinkinys, kuriame randame įaustus tokius gražius spalvuotus ornamentus, kad jais atsigerėti nebegalima…“. Reikėtų pabrėžti, kad visos sukauptos muziejinės vertybės buvo kruopščiai tvarkomos ir turėjo savo metrikas. Prof. med. dr. P. Avižonis aprašydamas Šojų šeimos kurtą muziejų, 1926 m. laikraštyje „Lietuva“, Nr. 201 straipsnyje „Pastabos iš kelionės po Klaipėdos kraštą“ prie etnografinio eksponatų aprašo prideda, kad lankydamasis Klaipėdos krašte, Respublikos prezidentas K. Grinius užsuko į Šojų muziejų, kuriame labai domėjosi turtingu etnografiniu rinkiniu, nes ir pats turėjo didelę kolekciją sukaupęs.

Be archeologijos ir etnografinio rinkinio H. Šojus turėjo sukaupęs vertingą knygų, dokumentų kolekciją. Joje buvo tokios antikvarinės vertybės kaip 1591 m. išleisti J. Bretkūno „Postilės“ du tomai, V. Kojelavičiaus 1650 m. lotyniška Lietuvos istorija, 1684 m. išėjusi Ch. Hartknocho Prūsijos istorija, J. Laukio 1845 m. išleista knyga „Būdas senovės lietuvių (kalnėnų ir žemaičių) ir kitos knygos.

Kaip kartografinę retenybę reikia nurodyti trečios laidos (1629) C. Hennenbergerio didįjį Prūsijos žemėlapį. Iš lituanistikos raštų, buvusių dvarininko bibliotekoje, galima paminėti Fr. Kuršaičio, A. Šleicherio (Schleicher), V. Kalvaičio, J. Basanavičiaus, vokiečių kalbininko K. Brugmano (Brugmann), A. Becenbergerio ir kt. darbus. Verta pažymėti, kad H. Šojus buvo surinkęs Karaliaučiaus Senovės draugijos „Prussia“, o taip pat „Karaliaučiaus Gamtos-ekonominės draugijos“ bei „Tilžės Lietuvių Literatūrinės draugijos“ leistus periodinių leidinių pilnus komplektus. Be kitų vertingų leidinių dvarininkas buvo apsirūpinęs ir naujausia paminklotyrine bei paminklosaugą propaguojančia literatūra.

Nors tuometinėje spaudoje nebuvo aprašoma, tačiau Šojų šeima buvo sukaupusi ir itin vertingą augalų rinkinį. Augalai rinkti 1850-1912 metų laikotarpiu. Pagrindinės rinkimo vietos yra Rytprūsiuose (Klaipėdos ir Tilžės apskritys), Vakarų Prūsijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje ir Norvegijoje. Juose yra dumblių, kerpių, asiūklių, paparčių ir žiedinių augalų. Šiandien H. Šojaus kauptas augalų rinkinys yra seniausias išlikęs XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Prūsų Lietuvoje augalų rinkinys. Vertinant Lietuvos mastu tai trečias pagal senumą rinkinys po Vilniaus universiteto herbariumo (XVIII a. pabaigos ir XIX a.) ir Lietuvos mokslų akademijos Botanikos instituto augalų rinkinio (XX a.).

Muziejaus kolekcijų vertingumą ir svarbą pabrėžia ir tai, kad muziejuje lankėsi žymūs to meto Vokietijos ir Lietuvos kultūros bei politikos veikėjai. Jame pabuvojo Vokietijos kronpricas Joachimas, Karaliaučiaus universiteto rektorius A. Becenbergeris, Rytų Prūsijos provincijos vyr. prezidentas P. Moltkė, J. Basanavičius, prof. E. Volteris, Lietuvos prezidentas K. Grinius, ministras pirmininkas E. Galvanauskas, Klaipėdos krašto gubernatorius A. Merkys ir kt.

Būdamas įsitikinęs, kad niekas geriau nežino jo muziejaus rinkinių, ekskursijas po muziejų savo svečiams, netgi tapęs visiškai aklas, vesdavo pats H. Šojus.

Šilutės etnografinio muziejaus įkūrimas

Po H. Šojaus mirties 1937 m. dvarą ir jame įkurtą muziejų paveldėjo anūkas Verneris Šojus. Priartėjus karo frontui, 1944 m. rudenį jis su šeima pasitraukė į vakarus, palikęs dvarą likimo valiai.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje (1944 spalio 9 dieną) Šilutę užėmę Raudonosios armijos daliniai apsistojo dvare, daugelis muziejaus eksponatų dingo arba buvo sunaudoti „karo reikmėms“. Frontui pasitraukus Šilutės vykdomojo komiteto pirmininku buvo paskirtas klaipėdiškis Horstas Toleikis. Jis 1945 m. vasario 19 d. pavedė savo pusbroliui Martynui Toleikiui sutvarkyti likusius muziejaus eksponatus. Tos pačios dienos M. Toleikio pranešime Šilutės apskrities vykdomajam komitetui rašoma: „[…] Per praėjusio karo audras tas muziejus buvo labai nukentėjęs. Didelė dalis eksponatų buvo suversta ant grindų ir sumaišyta su šiukšlėmis. Tad prisiėjo pirma atsargiai ir nuodugniai peržiūrėti visą kas ant grindų suversta ir tinkamus muziejui daiktus ir popierius nuvalyti“. 1945 m. rugsėjo mėn. muziejus buvo perduotas Lietuvos mokslų akademijos žinion, o M. Toleikis paskirtas Šilutės etnografinio muziejaus vyriausiuoju preparatoriumi.

Tuo metu pati vertingiausia dvarininko sukaupto archyvo dalis (dokumentai, spaudiniai) iš kuriamo Šilutės muziejaus buvo perduoti Lietuvos mokslų akademijos bibliotekai ir Nacionalinei M. Mažvydo bibliotekai.

1949 m. sausio 13-14 d. muziejus perėjo vietos vykdomojo komiteto kultūros-švietimo darbo skyriaus žinion. Muziejaus direktoriumi paskiriamas Martynas Jonaitis. Likusių surinktų ir sutvarkytų muziejinių vertybių pagrindu, buvo pradėta galvoti apie valstybei pavaldaus muziejaus steigimą. Deja, dvaro pastatas tuomet jau buvo atiduotas Šilutės rajono vykdomojo komiteto pagalbiniam ūkiui, kur vėliau buvo įkurta žemės ūkio mokykla. Tad muziejaus eksponatai buvo perkelti į pastatą (tuomet Partizanų g. 32, dabar Lietuvininkų g. 36), kuris iki karo priklausė arklių pirkliui Josefui Ritensui (J. Rittens). 1949 m. lapkričio 7 d. buvo atidarytas Šilutės kraštotyros muziejus, kuriame buvo 718 eksponatų.

Muziejuje vyko dažna direktorių kaita. Nuo 1953 m. kovo 1 d. muziejaus direktoriumi tampa Feliksas Maskvytis vadovavęs iki 1956 m. pradžios. 1956 m. liepos 10 d. Šilutės kraštotyros muziejaus direktore tapo Julija Kvilonaitė, kuri šias pareigas ėjo iki 1961 m. 1961-1987 m. muziejaus direktore paskirta Danutė Lukoševičiūtė – Narbutienė.

1965 m. Kultūros ministerijos įsakymu Šilutės kraštotyros muziejus tapo Klaipėdos kraštotyros muziejaus filialu. Reorganizacija muziejui buvo nenaudinga. Šio kultūriniu židiniu tapusio objekto padėtis dar labiau pablogėjo, kai 1972 m. Klaipėdos kraštotyros muziejus perėjo į Klaipėdos Vykdomojo komiteto pavaldumą. 1980 m. pagrindinės Šilutės kraštotyros muziejaus ekspozicijos buvo uždarytos. 1989-1991 m. muziejui vadovavo Nina Lauraitienė.

1990 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, muziejaus steigėju tapo Šilutės rajono savivaldybė. 1991 m. direktore tapo Roza Šikšnienė, kuri muziejui vadovavo iki 2016 m. 1993 m. lapkričio 1 d. muziejui buvo suteiktas naujas pavadinimas – Šilutės muziejus. Tuo laikotarpiu muziejuje paruoštos naujos ekspozicijos.

Nuo 1992 m. iki 1995 m. prie muziejaus buvo prijungti filialai Kintuose, Bitėnuose, Švėkšnoje, Žemaičių Naumiestyje ir Macikų kaime. Tokiu būdu buvo sukurtas rajono muziejų tinklas, atspindintis krašto istorinę raidą.

2004 m. Šilutės muziejaus administracija persikėlė į naujas patalpas restauruotoje Šilutės dvaro dalyje (Lietuvininkų g. 4). 2015 m. baigus restauruoti Šilutės dvaro kompleksą ir perkėlus muziejaus kolekcijas į jį pasikeitė ir muziejaus pavadinimas. 2015 m. balandžio 9 d. jam suteiktas Šilutės Hugo Šojaus muziejaus pavadinimas. Dar 1929 m. į pasiūlymą perduoti dvaro kolekciją steigiamam Tautos muziejui Kaune, H. Šojus yra raštu atsakęs, jog jo muziejus neįsivaizduojamas be dvaro. Taigi muziejaus grįžimas į dvaro rūmus yra logiškas muziejaus kūrimo užbaigimas.

Muziejus visuomenei atidarytas gegužės 30 d. Šilutės miesto šventės metu. Tačiau tuo metu muziejuje veikė tik trumpalaikės parodos. Ekspozicijos palaipsniui įrengtos ir pristatytos 2016 m. rugsėjo 27 d. 2016 m. gruodžio 19 d. Šilutės Hugo Šojaus muziejaus direktore tapo Indrė Skablauskaitė, kuri eina pareigas iki šiol.

2017 m. kovo 3 d. Šilutės rajono savivaldybės iniciatyva teiktas ir laimėtas projektas „Šilutės Hugo Šojaus dvaro pastatų komplekso įveiklinimas, pritaikant viešiems kultūros poreikiams“ įgyvendinamas pagal 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos priemonę „Aktualizuoti savivaldybių kultūros paveldo objektus“. 2018 m. projekto metu parengtas muziejaus patalpų ekspozicijų koncepcijos ir vidaus dizaino techninis projektas. Projekto įgyvendinimo terminas iki 2019 m. gegužės 31 d.

Šiuo metu dvaro pastatų komplekse veikia muziejus, restauracijos ir edukacijos centras. Muziejaus fonduose sukaupta 66 077 vnt. eksponatų ir nuolat pildosi.