Raštvedžių diena – su įsimintinos kelionės užtaisu

Nuotraukos Violetos Astrauskienės

Kasmet minima Tarptautinė sekretorių ir administratorių diena.Šventės priešistorė palyginti jauna, „gimusi“ 1952 metais, kada Amerikos verslininkas Haris F. Klemfusas savo įmonėje įsteigė Sekretorės dieną. Tokios šventės metu visos jo įmonės moterys būdavo išvaduojamos nuo varginančio rutininio darbo. Ilgainiui ši šventė paplito visame pasaulyje ir suvienijo ne tik sekretores, administratores, bet ir kitus administracinius darbus atliekančius darbuotojus: vadovų padėjėjus, asistentus, raštvedžius, referentus. Reprezentuojant platesnes administracines pozicijas, 1998 metais šventės pavadinimas buvo pakeistas į profesinę administratorių šventę ir profesinę administratorių savaitę, nes renginiai, skirti administratoriams pagerbti, kai kuriose šalyse trunka ištisą savaitę.

Taip jau likimas sudėliojo, kad bet kuri rajono seniūnijos raštvedė paklausta neabejodama atsakytų – profesinė šventė švenčiama trečiąjį balandžio trečiadienį. Ši šventė laukiama ir kaskart dovanoja naujų įspūdžių, formų ir puikią nuotaiką, leidžia trumpam atsitraukti nuo kasdieninės rutinos.

Pirmąją šventę, prieš gerą dešimtmetį, suorganizavo Kanceliarijos skyriaus vedėja Dana Junutienė, vadovaujanti ne tik savo skyriaus darbuotojams, bet ir kuruojanti visų seniūnijų raštvedes. Šias metais, balandžio 19-ąją,Šilutės rajono savivaldybės administracija kartu su Kanceliarijos skyriaus vedėja Dana Junutiene, tradiciškai savivaldybės ir seniūnijų raštvedes vėl pakvietė į Raštvedžių šventę ir dovanojo kelionę. Keliauninkių būrys aplankė Telšius ir Telšių rajono savivaldybės Varnių seniūniją.

Pirmasis stabtelėjimas ir pažintis su Telšiais –Žemaitijos muziejuje „Alka“. Apžiūrėjusios muziejaus ekspoziciją, skubėjome pasižvalgyti po patį miestą.Mus pasitiko tikrų tikriausias žemaitis, telšiškis Andrius Dacis, kuris vadovavo ekskursijai po Žemaitijos sostinę. Keliaudami kartu su nuotaikingu ir šmaikščiu vadovu Andriumi, atradome nuostabiausias miesto puošmenas, išsislapsčiusius „žydukus“ ant miesto pastatų sienų, tikėdamos, kad patrynusios jų nosis tapsime laimingesnės ir turtingesnės. O kiek skulptūrų ir skulptūrėlių pamatėme!Glostėme meškutės, miesto simbolio, nosį, vildamosios, kad išpildys norai. Apžiūrinėdamos bronzinį medalį „Kodas“, turėjome atskleisti užkoduotą informaciją, sunkokai sekėsi… Stabtelėjome prie skulptūros „Žemaitijos gaublys“, kuriame pavaizduotos Žemaitijos vietovės, o Telšiai, kaip ir Roma, pasirodo stovi ant septynių kalvų. Sužinojome, kad skalikų šunų veislė XX a. baigė sunykti, o telšiškis Z. Goštautas ją atkūrė. Todėl neatsitiktinai prie Rotušės šulinio stovi bronzinė „Lietuvių skaliko“ skulptūra. Dėl laiko stokos nespėjome pažaisti, paridenti geležinio rutuliuko,susibūrusios prie skulptūros-žaidimo „Pažink Žemaitijos sostinę“, o taip norėjosi išbandyti rankos taiklumą! Pasirodo, kad ir pasaulinio garso tenoras Kipras Petrauskas anuomet svečiavosi Telšiuose. Dabar čia įsikūrusi kavinė „Pitlius“, kurioje galima paklausyti jo dainų, pamatyti senų fotografijų, užkasti šviežių bandelių ir pasimėgauti puodeliu kavos. Prieiname ir kopiame į Insulos kalvos šlaitą, kurį saugo Didžioji Žemaičių siena su meninėmis plokštėmis. Jose įamžinti svarbiausi Žemaitijai įvykiai. Kylame laiptais, po kojomis – ženklai miesto grindinyje. Štai, ir Katedra su Garbės vartais ir reljefinėmis durimis, prie kurių sustojame bendrai nuotraukai. Nukeliavusios į kitą gatvės pusę, šalia sūrio „Džiugas“ namų, gėrimės didingu paminklu, skirtu svarbiausiam Žemaitijos, XII-XIV a. Lietuvos ir Rytų Pabaltijo istoriniam įvykiui – Durbės mūšiui.

Sūrio „Džiugas“ namuose mūsų jau laukė degustacija ir paskaita apie telšiškių pasididžiavimą – legendinį sūrį „Džiugas“. Išragavusios visas penkias sūrio brandas – 48, 36, 24, 18 ir 12 mėnesių, radome išskirtinių derinių su įvairiausiais pagardais: medumi, riešutais, vynuogėmis, kriaušėmis, obuoliais, džemu. Visomis juslėmis pajutome įvairaus brandinimo sūrio skonio subtilybes, nes net mažas gabalėlis šio sūrio pamalonino gomurį pikantišku stiprumu, lengvu aitrumu ir maloniai sutraškėjo subtiliais kalcio kristalėliais. Laikas praleistas su puikia kolegių kompanija neprailgo degustuojant ir kalbantis apie sūrio naudą ir jo vartojimo kultūros istoriją.

Atsisveikinusios su Telšiais, keliavome Varnių link. Varnių seniūnijoje svetingai visas pasitiko seniūnas Rolandas Bružas. Pabendravome, padiskutavome darbiniais klausimai, pasikeitėme suvenyrais.

Laikui negailestingai senkant, paskubomis dar užsukome į Varnių katedrą, dabartinę šv.Petro ir Pauliaus bažnyčią, pastatytą 1691 m., garsiausios XVII a. antros pusės Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės didikų dinastijos atstovo, Žemaičių vyskupo, fundatoriaus, Kazimiero Paco.

Taip pat trumpam užsukome apžiūrėti naująją Varnių regioninio parko ekspoziciją „Septyni keliai iš Varnių“, pasirinktą pagal žymaus Lietuvos geografo prof. Česlovo Kudabos to paties pavadinimo knygą. Kiek teigiamų emocijų dovanojo „Paukščių balsų paros laikrodis“, sunku žodžiais papasakoti! Ant ekspozicijos sienos nupiešti šio parko paukščiai – savo čiulbėjimu geriausiai atspindintys paros ritmą, paspaudi mygtuką su paukščio pavadinimu, pasigirsta čiulbėjimas. Padėkojusios ir atsisveikinusios su direktore Irena Zimbliene, kuri taip šiltai bendravo ir įdomiai papasakojo apie Varnių regioninį parką, susiruošiame namo.

Tačiau noras užkopti į Medvėgalį ir nuo jo pasigėrėti vaizdais buvo toks stiprus, kad nedvejodamos tam skyrėme dar šiek tiek kelionės laiko.

Tiesiog sunku patikėti, kad per vieną dieną patyrėme tiek daug gerų emocijų, gavome gero užtaiso visiems metams.