Alexander Loyd, Ben Johnson „Sveikatos kodas. Kaip įveikti negalavimus, nesėkmes ir santykių nesklandumus“ |
|
|
|
|
|
|
|
2001 metais gydytojas natūropatas dr. Alexanderis Loydas atrado, kaip suaktyvinti prigimtinę organizmo savybę įveikti daugiau kaip 95 % visų ligų ir negalių. Dr. A. Loydo atradimus patvirtino tyrimai ir tūkstančiai žmonių iš viso pasaulio, pasitelkusių sveikatos kodą įvairioms fizinėms, emocinėms ir bendravimo problemoms spręsti. Taip pat šie tyrimai atskleidė, jog egzistuoja „visuotinis sveikatos kodas“, apie kurį ir pasakoja knyga.
Sužinosite:
* 7 gyvenimo, sveikatos ir klestėjimo paslaptis;
* žaibišką būdą per 10 sekundžių įveikti kasdienį stresą;
* kaip širdies problemų testas padeda aptikti problemų šaltinį.
Dabar galite atrasti perversmą padarysiančią formulę, kuri išspręs žinomas ir net nežinomas jūsų problemas. |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
***** |
Maggie Stiefvater „Skorpiono lenktynės“ |
|
|
|
|
|
|
|
Skorpiono jūroje gyvena mėsa mintantys arkliai. Kiekvienais metais salos gyventojai rengia mirtinai pavojingas vandens žirgų lenktynes. Šonas prižiūri vandens žirgus, puikiai pažįsta lenktynių pasaulį – ketverias jų yra laimėjęs. Jei ir šį kartą Šonas laimės, jam bus leista nusipirkti mylimą žirgą. Vaikinas našlaitis: tėvas žuvo per žirgų lenktynes, o mamą paviliojo didžioji sala. Keitė, pravarde Puka, – irgi našlaitė, gyvenanti su dviem broliais. Jos tėvus plaukiojant valtimi sudraskė vandens žirgai. Atžagariai Keitei sunku pritapti prie aplinkos. Ji pirmoji lenktynėse dalyvaujanti mergina, be to, pasiryžusi varžytis su paprastu žirgu, – o tai kelia aplinkinių priešiškumą. Tačiau susidūrusi su kliūtimis Keitė užsispiria ir sukandusi dantis siekia tikslo. Negi Šonas ir Keitė taps niršiais varžovais? O gal jiems lemta patirti pirmąją meilę?
Knyga laimėjusi ne vieną apdovanojimą, tarp jų – Publishers Weekly geriausios vaikų ir Amazon geriausios 2011 metų paauglių knygos. |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
***** |
Lionel Shriver „Pasikalbėkime apie Keviną“ |
|
|
|
|
|
|
|
Meilės labiausiai reikia tam, kuris mažiausiai jos vertas.
Knygoje drąsiai ir be sentimentų atsigręžiama į vaiko ir motinos santykius. Kokia gali būti nemeilės kaina?
Laimingai ištekėjusi Eva Kačiadurian po ilgų dvejonių ryžtasi pastoti ir labai greitai suvokia, kad… nėra pasiruošusi motinystei. Vis dėlto gimus sūnui ji iš visų jėgų stengiasi būti gera motina, tačiau mažasis Kevinas, tarsi jausdamas vidines mamos abejones, nuo pat pirmųjų dienų atstumia visas jos pastangas.
Dėl motinystės atsisakiusi ankstesnio gyvenimo, įdomaus darbo, nesugebėdama užmegzti ryšio su sūnumi, niekur nerasdama pagalbos ir supratimo, Eva palengva grimzta į melancholiją, o užsisklendęs, niūrus ir ciniškas Kevinas augdamas vis išradingiau ją terorizuoja.
Ilgai ir tyliai tarp motinos ir sūnaus tvinkusi įtampa prasiveržia Kevino šešioliktojo gimtadienio išvakarėse. Paauglys padaro tai, kas išsprogdina ne tik Evos ir Kevino gyvenimus…
Po šio įvykio niekas nebegalės likti taip, kaip buvę. Ir Eva su Kevinu tam, kad galėtų gyventi toliau, privalės nueiti ilgą kelią ir rasti atsakymus į labai daug klausimų…
Šis į geriausių pastarojo dešimtmečio knygų dešimtukus įtraukiamas romanas buvo apdovanotas Orange premija. Pagal jį sukurtas kino filmas sulaukė didelio rezonanso visame pasaulyje. |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
***** |
George R.R. Martin „Sostų žaidimas. Ciklo „Ledo ir ugnies giesmė“ 1 knyga“ |
|
|
|
|
|
|
|
„Žiema artėja…“ – rūstūs, negandas pranašaujantys žodžiai, įrašyti Edardo Starko, Vinterfelo lordo ir Šiaurės sergėtojo šeimos herbe. Septynios karalystės, prieš tris šimtus metų krauju ir ugnimi suvienytos drakonų karaliaus Eigono Užkariautojo, išgyvena apgaulingos ramybės laikus. Drakonai mirė, o kartu su jais sunyko ir galinga ilgamečių karalių Targeirinų giminė. Dabar Geležinį sostą – Septynių karalysčių valdžios simbolį –užgrobęs karalius Robertas Barateonas. Ir jis atvyksta į Vinterfelą prašyti Edardo Starko, vaikystės draugo ir maišto kovų bendražygio, tapti karaliaus patarėju.
Taip prasideda pirmoji „Ledo ir ugnies giesmės“ dalis „Sostų žaidimas“. Rašytojas George‘as R. R. Martinas sukūrė nepaprastą fantasy knygų seriją: jo vaizduotėje gimė iki mažiausių smulkmenų apgalvotas pasaulis. Su sava istorija, mitologija, religija, netgi gamtos dėsniais. Iš pirmo žvilgsnio Septynių karalysčių gyvenimas skaitytojams primins viduramžių feodalinę santvarką: pilyse šeimininkauja lordai, riteriai kaunasi turnyruose, kilmingos damos ištekinamos dar nesulaukusios pilnametystės. Magijos nuojauta sklando ore, tačiau įsitraukus į septynių didžiųjų šeimų intrigų verpetą galima ir pamiršti, kad kažkada šiame pasaulyje skraidė drakonai, kad Šiaurėje stūksanti ledo Siena gina Septynias karalystes nuo paslaptingųjų Kitų, o lordo Edardo Starko vaikai augina paskutiniuosius didvilkius. Garbė, šeima, meilė, kova dėl valdžios ir kerštas – svarbiausi Septynių karalysčių kilmingųjų gyvenimo varikliai.
Vos pasirodžiusi fantastinės epopėjos „Ledo ir ugnies giesmė“ pirmoji knyga „Sostų žaidimas“ tiek iš skaitytojų, tiek iš kritikų sulaukė puikių įvertinimų. Romanas laimėjo ne vieną premiją ir buvo nominuotas geriausio pasaulyje fantasy kūrinio apdovanojimui.
„Amerikietiškuoju Tolkienu“ vadinamo George’o R. R. Martino knygomis susidomėjo ir televizijos gigantė HBO. Buvo sukurtas 2011 m. metų sensacija tapęs televizijos serialas „Sostų žaidimas“. |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
***** |
Antony Beevor „Stalingradas“ |
|
|
|
|
|
|
|
Remtasi uždraustais Podolsko archyvais
Antony Beevoras garsus britų istorikas, rašytojas, vienas iš kelių archyvų tyrinėtojų, spėjęs pasinaudoti po 1991-ųjų trumpam atsivėrusiais Podolsko archyvais. Vėliau prie jų prieiti nepavyko net rusų istorikams. Podolsko archyve esantys pranešimai apie Stalingrado mūšį yra smulkūs ir išsamūs, mat Stalinui taip rūpėjo mūšio rezultatai, kad reikalavo grynos tiesos.
„Parašyti šią knygą paskatino sumanymas atskleisti kariuomenės išgyvenimus abiejose fronto pusėse, derinant juos su įprastu istoriniu pasakojimu ir remiantis įvairialype nauja, ypač Rusijos archyvuose esančia medžiaga. Šaltinių įvairovė labai svarbi siekiant perteikti iki tol neregėtos kovos tikrovę, jos poveikį tiems, kurie pateko į tą sūkurį ir neturėjo vilties išsigelbėti.
Knygos šaltiniai apima karo meto dienoraščius, kapelionų pranešimus, asmeniškus pasakojimus, laiškus, NKVD ataskaitas apie vokiečių ir kitų belaisvių tardymus, asmeninius dienoraščius ir interviu su karo dalyviais. Podolske esančiame Centriniame Rusijos gynybos ministerijos archyve aptikau vieną gausiausių šaltinių – nepaprastai smulkius pranešimus, kurie iš Stalingrado fronto buvo kasdien siunčiami į Maskvą. Juose aprašomi ne tik didvyriški poelgiai, bet ir „ypatingi įvykiai“ – dezertyravimas, perėjimas į priešo pusę, bailumas, tyčiniai susižalojimai, „antisovietinė agitacija“ ir net girtumas. Sovietų valdžia Stalingrade mirtimi nubaudė maždaug 13 500 savo karių – tai daugiau negu ištisa divizija. Netrukus suvokiau, kad didžiausiu iššūkiu taps būtinumas atskleisti ir tikrą daugybės Raudonosios armijos karių pasiaukojimą, ir neapsakomai žiaurią prievartą, kurią susvyravusiems ar neryžtingiems kovotojams taikė NKVD ypatingieji skyriai.“
Knygos autorius Antony Beevoras
Stalingrado mūšis reikšmingas ne tik kaip didis sovietų didvyriškumo Antrajame pasauliniame kare simbolis. Jis tapo ir šio karo psichologiniu lūžio tašku. Manoma, kad net Ribentropas prasidėjus karui su Rusija jau buvo ėmęs įtarti, jog neapdairūs Hitlerio veiksmai gali virsti didžiausia istorijos katastrofa. Ne vienas istorikas teigia, kad fiureris buvo liguistai optimistiškas, todėl iki paskutinės minutės netikėjo, jog taip toli stepėmis nužygiavusi Pauliaus Šeštoji armija, tiksliau, vargani jos likučiai, bus paimta į nelaisvę. Aplink Stalingradą liko palaidoti šimtai tūkstančių beprotiškos idėjos įkaitų. Deja, nei Hitleris, nei Stalinas žmonių netausojo, gyvybė buvo taip siaubingai nuvertinta, kad sunku net suvokti: vyko tikros skerdynės. Neretai sakoma, kad žuvusiesiems labiau pasisekė, nes tiems, kurie turėjo ištverti badą, šalčius, nelaisvę, kankintis pūdami ar dėl žaizdų ir ligų, kulka galbūt būtų reiškusi mažesnį žiaurumą. Vokietis ir rusas tebuvo būtybės, savo vadų negailestingai varomos į Stalino miesto mėsmalę. O štai tas krėsle įsitaisęs strategas niekada nepasižymėjo tikro karvedžio savybėmis, nes nepaisė kasdienių fronto sunkumų. Kuris – Stalinas ar Hitleris? O gal abu?
Knyga „Stalingradas“ buvo įvertinta vienu prestižiškiausių Jungtinėje Karalystėje Samuelio Džonsono už dokumentinį kūrinį apdovanojimu, po metų – Volfsono istorijos ir Hotorndeno literatūros apdovanojimais. |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
***** |
Jennifer Echols „Tave pamiršus“ |
|
|
|
|
|
|
|
Kodėl negalima pačiam pasirinkti, ką pamiršt… O ką prisiminti?
Daug ką Zojė norėtų užmiršti. Pavyzdžiui, tai, kad jos tėtis įtaisė vaiką savo dvidešimt ketverių metų meilužei. Kad mamos psichika palūžo, ir visas miestas gali apie tai sužinoti. Taip pat norėtų pamiršti, kad gražuolis blogiukas Dagas kankina ją mokykloje. Zojei atrodo, kad visas gyvenimas darosi beviltiškai sujauktas, ir visas bėdas ji stengiasi atremti pasitelkusi vienintelius jai žinomus ginklus – kruopštumą ir pareigingumą; ji stengiasi būti tobula dukra, tobula moksleivė ir tobula mokyklos futbolo žvaigždės Brendono mergina.
Bet Zojė pakliūva į avariją, o kitą dieną visiškai nieko nebeatsimena – visa praėjusi naktis ištrinta iš atminties. Ar ji važinėjosi kartu su savo vaikinu Brendonu, kaip ir buvo ketinusi? Jei taip, tai kodėl atrodo, kad Brendonas ėmė jos vengti? Ir kodėl Dagas – ne kas kitas, o jis – staiga ėmė elgtis taip, lyg tarp jųdviejų būtų kažin kas įvykę. Zojė lyg per miglą prisimena, kaip Dagas ištraukė ją iš sudaužytos mašinos; tačiau jis vis kalba apie tą naktį taip, lyg ji būtų dar kai kuo ypatinga jiems abiem; o Zojei baisu prisipažinti, kad ji šitiek daug neatsimena. Visada susivaldančiai ir skrupulingai Zojei gyvenimas ima slysti iš po kojų – gyvenimas, kuriame, didžiausiai jos nuostabai, dominuoja ne Brendonas, o Dagas.
Ši knyga išsiskiria sunkiai nusakomu nuoširdumu, įsigilinimu į žmonių santykius. |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
***** |
Santa Montefiore „Po Italijos saule“ |
|
|
|
|
|
|
|
Jaunutė gražuolė Alba lengvabūdiškai leidžia dienas savo romantiškame name-laive ant Temzės. Ją nuolat supa būrys gerbėjų ir meilužių. Tačiau jauna moteris nesijaučia laiminga. Anglijoje ji visada jautėsi svetima – nors tėvas anglas iš Italijos ją atsivežė dar visai mažytę, jai taip ir nepavyko priprasti nei prie santūraus angliško gyvenimo būdo, nei prie naujosios tėvo šeimos. Tėvas Albai niekada nepasakojo apie jos italę motiną nei apie šalį, kurioje ji gimė. Tačiau Alba visuomet juto, kad iš jos tarytum kažkas buvo atimta…
Viskas ima keistis, kai mergina atsitiktinai aptinka motinos portretą, kadaise nutapytą ją mylėjusio vyro – Albos tėvo. Pakerėta iš portreto žvelgiančios moters žavesio ir paslaptingumo, Alba ryžtasi nuvykti į Italiją ir sužinoti nuo jos slepiamą tiesą apie motinos gyvenimą.
Nuostabioje saulės nutviekstoje Viduržemio jūros įlankoje su mažyčiais namukais ir alyvmedžių sodais Albai pamažu atsiskleidžia paslapčių, aistrų, išdavysčių kupina motinos gyvenimo istorija. Kelionė į taip ilgai slėptą motinos praeitį suteikia galimybę ir pačiai Albai pakeisti savo gyvenimą ir susikurti laimę. Tik ar ji pasinaudos šia galimybe? |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
***** |
Karin Slaughter „Širdies randai“ |
|
|
|
|
|
|
|
Kai kurie išmoksta susigyventi su savo randais, tačiau daugelis jų niekada nepamiršta…
Jungtinių Valstijų pietuose, nedideliame Hartsdeilo miestelyje, nuo seno įprasta skirti pasimatymus čiuožykloje, tačiau tą popietę, kai, susiginčijus paaugliams ir driokstelėjus šūviams, žūva mergina, teismo medicinos ekspertė Sara Linton nejučia tampa šios tragedijos dalyve.
Prasidėjus tyrimui, paaiškėja, kad tai, kas iš pradžių atrodė vien kraupi nelaimė, nusinešusi merginos gyvybę, apima platesnius bendruomenės sluoksnius. Atlikus tyrimą, iškyla aikštėn po šventumo skraiste slepiami nusikaltimai. Policijos viršininkui Džefriui ir jo buvusiai žmonai Sarai pavyksta priartėti prie nuskriaustųjų – vos pasaulį pradėjusių pažinti paauglių.
Ar atskleista tiesa padės užgydyti širdies randus?.. |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
***** |
Kathleen McGowan „Meilės knyga. Jėzaus testamentas“ |
|
|
|
|
|
|
|
Uolėtoje Pirėnų papėdėje randama Marijos Magdalietės ranka parašyta evangelija. Žinia, kad Jėzus ir Magdalietė buvo susituokę, pribloškia tiek istorikus, tiek dvasininkus, sukrečia tiek tikinčiuosius, tiek abejinguosius.
Šią paslaptį atskleidusi žurnalistė Morina Paskal neketina komentuoti pasaulį sudrebinusių įvykių, tačiau, netikėtai gavusi lotyniškai parašytą laišką su paslaptingu simboliu ir tokiu pat parašu, ji suvokia, kad istorija pražiūrėjo, o gal sąmoningai užmiršo išskirtinę moterį – Toskanos grafienę Matildą.
Laiške minima „itin brangi raudonoji knyga“ Moriną įtraukia į pašėlusias ir pavojingas paieškas, o šios ją nuveda prie ypatingo radinio – Meilės knygos, evangelijos, parašytos paties Jėzaus ranka.
Ar žmonijai bus lemta sužinoti paties Jėzaus Kristaus priesakus? |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
***** |
Lauren Oliver „Delirium. Meilės karštinė“ |
|
|
|
|
|
|
|
Aš bėgu nežinia kiek laiko. Kiek valandų ar dienų.
Aleksas liepė man bėgti. Tai ir bėgu.
Turite suprasti. Aš nesu ypatinga. Esu tik vieniša mergaitė. Penkių pėdų ir dviejų colių ūgio, visais atžvilgiais vidutiniška.
Bet aš turiu paslaptį. Galite pastatyti sienas iki dangaus, aš rasiu būdą, kaip jas perskristi. Mane gali prispausti prie žemės šimtas tūkstančių rankų, bet aš rasiu, kaip ištrūkti. Ir mūsų ten daug daugiau, negu jūs manote. Žmonių, nesutinkančių liautis tikėjus. Žmonių, nesutinkančių nusileisti ant žemės. Žmonių, kurie myli pasaulyje be sienų, myli nekenčiami ir atstumti, nieko nesitikėdami ir nebijodami.
Aš myliu tave. Nepamiršk. Šito jie negali atimti.
Lena Helovėj, kaip ir daugelis jos draugių, nekantriai skaičiuoja dienas iki procedūros, atnešiančios ramybę ir saugumą. Juk amor deliria nervosa, meilės karštinė, kadaise pražudė jos motiną su tėvu… Bet viskas pasikeičia, kai ji atsitiktinai susipažįsta su bendraamžiu Aleksu. Lena sužino, kad už akylai saugomos miesto sienos yra kitoks pasaulis, kur meilė nėra prakeiksmas ir gėda, ir išdrįsta įsimylėti…
Jauna amerikiečių rašytoja Loren Oliver (Lauren Oliver, g. 1982) lietuvių skaitytojui žinoma ir kaip knygos „Kai aš žuvau“ autorė. |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
***** |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
Parašykite komentarą