Kaip naumiestiškiai 1918 m. Lietuvos laisvę kūrė

Dominykas Markvaldas. Nuotrauka Žemaičių Naumiesčio muziejaus

Siūlome pasakojimą apie tai, kaip, praėjus devyniems mėnesiams po Nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje, savo laisvės kūrimo ėmėsi Žemaičių Naumiesčio žmonės. Tai prisiminė ir 1939 m. vasario 16 d. užrašė vienas iš iniciatorių naumiestiškis Dominykas Markvaldas. Šie užrašai yra Benedikto Orento, Žemaičių Naumiesčio muziejaus įkūrėjo, surinktoje medžiagoje apie šio miestelio praeitį.

Naumiestyje visą karo laiką (Pirmąjį pasaulinį – red.p.) vokiečių kareivių buvo keli šimtai. Dirbo prie Kugelių – Naumiesčio geležinkelio ir prie Kulėšų – Tenenių siaurojo geležinkelio tiesimo. Kariai saugojo prie geležinkelio tiesimo darbų dirbusius karo belaisvius.

Buvo privežta daugybė visokios geležinkeliui medžiagos ir ją reikėjo saugoti. 1918 m. lapkričio mėn. geležinkelio tiesimo darbai sustojo. Kur ne kur vokiečių kareiviai dar žygiavo, bet jau ne darbą žiūrėjo dirbti, o ką nors nučiupti, nunešti į kaimą ir išmainyti į valgį.

Ėjo puikiausia naktinė prekyba: už lašinių svarą galėjo gauti darbo įrankių tiek, kiek pajėgė žmogus panešti. Už du svaru lašinių galima buvo nusipirkti karišką šautuvą ir 100 šovinių, už dvi žąsis ir keliasdešimt kiaušinių galima buvo gauti gurguolės vežimą su pakinktais.

Po tokio didelio vokiečių patriotizmo ir drausmės taip greitai pakriko galinga armija, kad negalima buvo įsivaizduoti, kas atsitiko.

„Mūsų miestelyje buvo keli šimtai kareivių ir keli tūkstančiai belaisvių – darbininkų: per trumpą laiką prapuolė visi, kad ir nepastebėjome, kur jie dingo, – rašo Dominykas Markvaldas savo atsiminimuose. Susitarėme su vietos kunigais veikti, bet tik atsargiai.

Pirmas susirinkimas įvyko slapta. Jame buvo tik du kunigai ir keturi miestelio gyventojai. Nutarė, kad reikia sušaukti didelį susirinkimą. Tuo pačiu paleisti kalbas, kad vokiečiai jau pralaimėjo karą. Pakankamai pas mus plėšikavo, dabar reikia varyti vokiečius iš Lietuvos laukan, valdysimės patys.

Visa tai žmones paveikė. Sekantį lapkričio mėnesio trečiadienį prisirinko kokie trys šimtai vyrą. Visi su kumpom lazdom, visi karingai nusiteikę. Kaip dabar savo galią parodyti? Pasitaikė bevažiuojąs per miestelį vokiečių žandarų darbininkas su neseniai iš valstiečio atimtu gražiu rauduku. 

Nuskriaustasis Agintas iš Vaitkaičią kaimo puolė prie jo, šaukdamas: „rupūže, važiuoji su mano arkliu“.  Anas, matydamas, kad ne juokai, besiteisindamas pabėgo ir pasakė žandarams. Tie, apsikabinėję visokiom blėkom, su faraono kepurėm, atėjo bauginti – o mūsų vyrų daug!

Žandarai išsitraukė parabelį, vyrai apstojo aplink, iškėlę lazdas šaukė: „rupūžės, kiškit revolverius į kišenę, užmušime“. Žandarai, matydami, kad nedaug vyrų spės nušauti, pradėjo geruoju kalbėtis – išmoko lietuviškai: pirmiau nei vieno žodžio neištardavo lietuviškai. Vyrai privertė žandarus parodyti, kur supiltos avižos ir jas atiduoti. Geruoju besirokuodami, žandarai išsikraustė į Kulėšus.

Atskirame name nuo žandarą gyveno keli vokiečių karininkai su kareiviais. Buvo susirinkę daug ginklų. Tuo metu, kai miestelyje triukšmavo susirinkę vyrai, jie šaudė iš kulkosvaidžio, būk tai į taikinį, galėjo pataikyti į minią. Vėliau paaiškėjo, kad jie šaudė iš baimės, kad neužpultų jų ir neatimtų ginklų.

Po tos dienos triukšmo, kad ir valkiojosi vokiečiai, savo valdžios neberodė. Varė prekybą mainais. Pardavė elektros stotį, lentpjūvę, obliuojamas mašinas, du lokomotyvus: vieną 40 ir antrą 30 arklio jėgų už trisdešimt tūkstančių ostmarkių. Pardavė fabriko vedėjas savo naudai. Vėliau atvažiavo kiti vokiečiai, irgi norėję fabriką likviduoti. Bet naumiestiečiai jau turėjome šiokią tokią valdžią susikūrę, paprašėme juos pasišalinti, nes mes jau esame nupirkę. Vokiečiams pasišalinus pasidarė tuštuma. Prasidėjo palaidas gyvenimas: kontrabanda, vagystės, padegimai, net žmogžudysčių pasitaikė. Reikėjo apsaugos. O iš kur ta apsauga? Niekas mums jos nepasiūlė, reikėjo ieškotis patiems. Po vyrų pasišvaistymo kumpomis lazdomis, praėjus savaitei, sušaukėme susirinkimą valdžiai ir apsaugai išsirinkti.

Į šį susirinkimą atvažiavo iš Tauragės „landratas“ (to meto vokiečių valdžios savivaldos aukščiausias pareigūnas – red.p.). Išėjo į minią kalbėti. Žmogelis buvo nusižeminęs, kepurę nusiėmęs. Tuoj vyrai pastebėjo: „anksčiau per kilometrą prieš jį reikėjo kepurę nusiimti, o dabar tu jau nusiimi prieš mus“. Pasirodė, kad jau šiek tiek lietuviškai bemokąs kalbėti. Šnekėjo: „Jūs nieko neišmanote, kaip valdysitės, pinigų neturite, mokančių tvarką palaikyti valdininkų neturite. Pas jus nėra teismo, neturite ginklų, esate neišmanėliai. Sakė, kad be jų negalėsime gyventi. Mes jums leisime iš savo tarpo išsirinkti valdžiai sudaryti žmones, sulig mūsų nurodymu galėsite tvarkytis, užtai jūs mums atsilyginsite. Taip landratui bekalbant, minia galutinai įtūžo, pradėjo lazdas kelti aukštyn ir šaukti: „rupūže, skubiai važiuok į Berlyną, užmušim“. Landratas, pamatęs, kad jau nebejuokaujama, skubiai pasišalino prie saviškių. Ten buvo ir mūsiškių, kurie gelbėjo plėšti mūsų žmones vokiečių ir savo naudai.

Landrato pasirodymas buvo paskutinis mūsų miestelyje oficialus vokiečių valdžios pasirodymas 1918 m. lapkričio mėn. Ką nors kurti ir pradėti veikti buvo sunku, nes nežinojome, kas dedasi Lietuvoje, niekas nieko nepranešė, o galbūt dar nieko ir nebuvo…

Savo iniciatyva išrinkome Tarybą, parinkome policininkus, kurie pasivadino milicininkais. Pradėjome tvarkytis“.

Dominiko Markvaldo prisiminimai, rašyti 1939 m. vasario 16 d.

Apie Dominyką Markvaldą

Mykolo Markvaldo ir Domicelės Liankšaitės – Razmienės sūnus gimė 1872 m. balandžio 5 d. Žemaičių Naumiesčio valsčiuje, Pypliškės kaime. Eidamas šešioliktuosius metus, aktyviai įsitraukė į knygnešystę. Lietuvišką spaudą nešdavo iš Prūsijos ir daugiausia platindavo Žemaitijoje.

Išėjęs iš gimtųjų namų, apsigyveno Žemaičių Naumiestyje. Būdamas trisdešimt šešerių 1908 m. vedė Liudviką Valiukonytę. Susilaukė 11 vaikų.

D. Markvaldas ilgus metus buvo valsčiaus tarybos narys, matų ir saikų tikrintojas, ilgametis šaulių būrio vadovas. Aktyviai dalyvavo renkant vyrus savanorių būrius, prasidėjus kovoms už Lietuvos laisvę po nepriklausomybės paskelbimo 1918 m.

Taip pat aktyviai reiškėsi ir kultūrinėje veikloje. Apie 1916 m. su vietos gyventojais savo namuose paruošė pirmąjį lietuvišką spektaklį. D. Markvaldas labai vertino mokslą, nors pačiam mokytis daug neteko. Kiek galėdamas rūpinosi savo vaikų išsimokslinimu. Gavęs Švietimo ministerijos Kaune leidimą, 1921 m. savo namuose įsteigė progimnaziją. Ant pastato pakabino lentelę su užrašu: „Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdą“. Beje, per Kauno dienraščius ieškojo ir samdė mokytojus.

Savarankiškai buvo išmokęs staliaus amato, domėjosi architektūra, projektavimu, statyba. Kaupė ir studijavo enciklopedijas. Sukauptų žinių pakako, kai reikėjo projektuoti miestelio namus, kurie nukentėjo nuo didelių gaisrų Pirmojo pasaulinio karo metais.

Aktyviai dalyvavo politiniame gyvenime. Paskatintas pažįstamo Adomo Šidlausko, Žemaičių Naumiestyje įkūrė Lietuvos Tautininkų Sąjungos skyrių, buvo jos pirmininku.

1928 m. Lietuvos nepriklausomybės sukakčiai pažymėti ir Žemaičių Naumiesčio savanoriams bei žuvusiems 1918 – 1922 m. kovose pagerbti, D. Markvaldas suprojektavo ir pastatė miestelio centre paminklą.

Už uolų ir sąžiningą darbą valstybinėje tarnyboje ir visuomeninėje veikloje D. Markvaldas buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino medaliu. Tačiau atsisakė ji priimti, nes reikėjo už jį susimokėti.

Eidamas 73 metus, 1944 m. balandžio 2 d., D. Markvaldas mirė. Palaidotas Žemaičių Naumiesčio kapinėse.

Nuotrauka Žemaičių Naumiesčio muziejaus