Juttos Noak romano „Raudonos pelytės“ sutiktuvės Šilutėje

Nuotraukos Dalios Pupšytės

Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje buvo paminėta Okupacijos ir genocido diena, kai prieš 77 metus 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungos kariuomenė okupavo Lietuvą. 1941 m. birželio mėnesį prasidėjo lietuvių trėmimas į Rusijos gilumą. Masinio genocido laikotarpiu buvo ištremta apie 132 000 Lietuvos gyventojų, iš jų apie 28 000 žuvo tremtyje. Tad birželio 15-oji, diena, kai Lietuva buvo okupuota, paskelbta Okupacijos ir genocido, masinio tautos naikinimo, diena.Minint šią datą, bibliotekoje svečiavosi poetė, eseistė, prozininkė, viešnia iš Hamburgo (Vokietija) Jutta Noak. Susitikimo metu autorė pristatė savo kūrybą, įtakotą dviejų – lietuvių ir vokiečių kultūrų. Diskutuota apie Rytprūsių vokiečių likimus – „vilko vaikus“, kurie per karo sumaištį bėgdami nuo Raudonosios armijos dramatiškomis aplinkybėmis rado prieglobstį Lietuvoje.

Knygos sutiktuvėse dalyvavo Šilutės vokiečių bendrijos choras „HEIDE“ (vad.Valteris Matulis), susitikimo metu choristai atliko keletą populiarių vokiškų ir lietuviškų melodijų.

Jutta Noakgimė ir augo Kaune, vokiečių šeimoje. Seneliai, mama, dėdės, jos seserys ir Juttalikimo priversti liko Lietuvoje. Bėgimas į Vokietiją nebuvo sėkmingas – šeimai ilgą laiką teko gyventi be dokumentų. Taip būsimoji rašytoja baigė Kauno medicinos akademiją ir ilgus metus dirbo gydytoja, tačiau visada buvo atsidavus kūrybai. Priklausė medikų rašytojų susivienijimui. Jos pirmoji novelių knyga pasirodė tik po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.Rašytoja Jutta Noak nuo 1998 m. gyvena Vokietijoje, priklauso Hamburgo autorių susivienijimui bei rusų literatų draugijai. 2007–2009 m. buvo Hamburgo lietuvių bendruomenės pirmininkė. Lietuvos rašytojų sąjungos narė – 2009 m.Nuo 2010 m. lietuvių-vokiečių kultūros draugijos „LiT.art“ pirmininkė. Taip pat projekto „Judančios erdvės“ autorė, subūrusi besidominčius Lietuvos kultūra lietuvius ir Šiaurės Vokietijoje gyvenančius menininkus. Rašo lietuvių, vokiečių, rusų kalbomis. Joskūrybos bagažas iš tiesų labai solidus ir įspūdingas. Novelių knygos, romanai, poezijos knygos bei eseistiniai darbai: „Uždaras ratas“ (1992)  novelės; „Balsas iš tylos“ (1994) – esė, apie Bronių Radzevičių, aštunto dešimtmečio Lietuvos prozininką; „Tapsmas“ (1995)– minčių etiudai-eilėraščiai, proza; „Akistatoje su likimu“ (1996), esė, publikuota kartu su J. Kundrotu, apie vokiečių rašytoją dramaturgą, Hermann Sudermann, kuris mokėsi Verdainės privačioje mokykloje; „Lietus“(1998) novelės; „Sraigtiniai laiptai“ (2001) eilėraščiai; „Pabudimas“ (2002) romanas; Studija apie vokiečių rašytoją Hermann Sudermann (2003) vokiečių kalba; Minčių dvikova (2006) – eilėraščiai lietuvių ir vokiečių kalbomis; „Petitio“ (2013) romanas apie jaunos merginos savivoką, pasaulio ir savęs pažinimą sovietmečio Lietuvoje ir panašų biurokratinį absurdą emigravus į Vokietiją; „Du lagaminai“ (2014) novelės; ir naujausias romanas išleistas šiais metais (2017), pavadintas – „Raudonos pelytės“. Pastarąjį romaną,susitikimo metu,rašytoja šilutiškiams pristatė plačiau.

Rašytojos J.Noak prisiminimai iš vaikystės Kaune: „būdama vaiku nelabai suvokiau, kad aplinkui vyksta karas, svarbiausia buvo gauti kokį skanėstą, net ir vandeniu šlapintą duonos riekę apipiltą cukrumi, nematėme siaubo, neįžvelgėme baimės, nors įvykiai kiekvieną dieną klostėsi nenuspėjamai.Tik vėliau, suaugusi ir Vokietijoje susipažinusi su panašaus likimo žmonėmis supratau, kokį kelią perėjo mano šeima, kodėl daug dalykų buvo nutylėta ir kalbama pašnibždomis. Sąžinės graužatis, labai stipriai paveikė mane, tad norėjosi, kad ilgas šeimos linijos likimas sugultų į romaną.“Romanas „Raudonos pelytės“ pasakoja klajoklišką vienos šeimos istoriją, apimančią kelis šimtmečius. Autorė atveria lietuvių literatūroje mažai tyrinėtą temą: tai Lietuvos vokiečių likimai bei Antrojo pasaulinio karo padariniai žmonėms, atsidūrusiems svetimose valstybėse, jų pastangos.Anot autorės, romanas „Raudonos pelytės“–„tai ne kūrybos fantazija ar perteikta patirtis, tai pasivaikščiojimas su savo artimaisiais po prisiminimų ir atminties laiką“. Romano esmę puikiai nusako Č. Milošo mintis: „Kiekvieną akimirką pripažindami, ar nepripažindindami to, esame iki mūsų gyvenusiųjų valdžioje, ten kur nėra atminties, ne tik laikas tampa tuščias, bet ir erdvė, medžiai, uolos mums byloja, tačiau mes to nesuprantame ir per atmintį galime išmokti suprasti jų kalbą.“ Romanas dedikuotas, autorės sūnui ir dukrai, „kadangi praeitis, kaip šleifas nuolatos seka ir istorinis veiksmas tavyje būna baigtas ne tada, kada jis atliktas, tačiau tada, kai tampa palikuonių nuosavybe“.

Ilgą laiką Lietuvoje menkai kas domėjosi „vilko vaikų“ tema. Apie tai mažai kalbėjo ir patys „vilko vaikai“. Tačiau ši tema aktuali ir vis daugiau ir daugiau pasirodo knygų, kuriami filmai.Rašytoja J. Noak užsiminė turinti tolimesnių kūrybinių planų aktualizuoti skaudžią „vilko vaikų“ tematiką, kadangi, nors gretos retėja, dar yra likę žmonių patyrusių to laikmečio baimę, smurtą, kurie net po daugelio metų bijo atsiverti, nes tai per daug skaudu kalbėti.

Susitikimo metu rašytoja J. Noakdalinosi prisiminimais apie malonų bendradarbiavimą su Šilutės Hermano Zudermano draugijos nariais,dr. R. Dobranskiene, muziejininke R. Šikšniene ir kt. organizuojant H. Zudermano gyvenimo, kūrybos palikimo aktualizavimo iniciatyvas bei diskutavo apie ateities tolesnio bendradarbiavimo tęstinumo galimybes.