Gintės kūryba

Geidžiu

Su pirštais pravertais nukrito lapas po kojomis.

Suskambo vėjo genama šaka pro šalį.

Ėjau ir aš, bėgau nuo lapų, šakų ir vėjo,

Grįžau į beribio Pasaulio glėbį. Tyliai prisiglaudžiau,

Meldžiau apkabinimo, nakties be tabu.

Žvaigždės stebėjo mane ir su gailesčiu klausė –

„Ko tau vienai čia reikia? Kodėl nori meilės, kuri tave paskandins?“

O aš tyliai kartojau, košiau per beformę burną žodžius –

„Geidžiu nakties, tik vienos nakties, kai kūnu slys,

Visas Pasaulio grožis. Kai mano dejonė sudrebins visus.“

Bet iš manęs tik pasijuokė. „Dejuoti tu, tai gali, bet kai

Tavo kūnu praslys visas grožis, tu liksi be odos,

Be kaulų, be aistros pojūčio, tik su griaučių galia“.

Leiski pamilti…

Mūsų suvokimo ribos užvertos,

Rankos supančiotos veržiančiais pančiais.

Miglotas suvokimas įtraukia vidurius,

O mes tik tyliai bandom įkvėpt.

Nieko geresnio už šį ritualą dar neišradome.

Kažkas sakė, kad „mirti – palaima…“

O kaip su niūriu išlikimo skausmu?

Ar teko girdėti, kaip paukščiai palieka lizdus?

Kaip kojomis sutrypę savo vaikystę,

Pakyla į negailestingo Dangaus atvertas duris.

Ne Būtį mes analizuojam, o skausmą,

Ne gyvenimą išganome, o demonus prikeliame.

Ir dar daugybė „ne“ galėtų čia būti,

Bet draskomas smėlis nuo kopų nubyra,

Pušys, įsimylėjusios jūrą dejuoja.

Tad, demone galingas viduj

Būk gailestingas, leiski pamilti,

Kopas, jūrą ir vėją, draskantį,

Lizdo kraštus išdidžios praeities.

Užsakovas

Niekada nemačiau aš tiesos,

Nuogomis pėdomis lakstančios naktį.

Girdėjau tik giesmę kitos draugiškos sielos.

Didžiausią palaimą jutau aš tada,

Kai strėlės, užnuodytais antgaliais smigo

Many.

Meldžiau atleidimo, jaukumo numirti,

Bet gailesčio kirviai nelaukė manęs.

Jie kirto mano galūnes, smaugė be oro plaučius,

Išdraskė mane po skiautę geltoną.

Iš jos kažkas lankstė didingas viltis,

Užrašydavo vardą, padėdavo kraujo lašelį,

Ir tai virsdavo gyva, skrajoti gebančia siela.

Laukdavo jos nusileidžiant į savo namus,

Virdavo košę nuo maro ir bado drauge,

Bet sielos įgėrusios kraujo raudono,

Su geležies kvapeliu tarp sparnų,

Panoro skrajot amžinai.

Nepūti, nedegti, neirti tamsiam mauzoliejuj,

O laisvę nešioti savo kraujo statinėj,

Drožinėtoj paties Užsakovo gyvybės peiliu.

Dūstam…

Danguje sudžiųvę debesėliai plauko.

Žemėje žolė prasikalusi saugosi.

Tai gal ir nešvarus „bizniukas“, bet kažkas iš to gyvena.

Juokiasi nuo Stiliaus viršelių, vaikšto į vakarėlius,

Rūko viską kas rūksta ir dega, geria tik vandens dulkes švarias.

Pažiūrėk į juos ir ištiši, subliukši nuo jų sterilumo,

O juk visi kažkada plaukėm ir puvom syvuose žemės.

Medžiojom Mamutus ir drąskėm žalią mėsą nuo kaulų.

Įsisupę į kailius vaidinom dievus,

Medžioti išmokę, to nepamiršom. Tik dabar,

Kaip ciklopai vienaakiai medžiojam savus,

Įsisukam į odas žmonių ir drąskom,

Dantim mėsą nuo kaulų, per smakrą varva,

Juodoji derva. Nes kraujo seniai jau nėra.

Jį išgėgė, prieš tai medžioję dviakiai siaubūnai.

Ir klausi šiandien manęs: „Kas tu? Kur tu? Ko nori?

Ir išgirsti dvokiantį garsą: „Tavęs atėjau, noriu tavo

Kraujo ir seilių, nes viską geriausio jau seniai

Aš gavau. Patys atėjot ir nuolankiai nusižeminę pasiūlėt.“

Todėl dabar stūksom be žado, gyvybės,

Ir tyliai kartojam: „Mes dūstam, nes įkvėpt – nedrąsu!“

Mažieji šviesuoliai

Godžiai geriu rasotos žolės blakstienas,

Gailiai apraudu vaikus, kurie gimė

Iš Bebro ir Liūto širdies,

Meiliai pakeliu akis, besotei stalo vitrinai.

Susipina žodžiai, apraizgę miglotą lovą nakties.

Netikėjau, kad gimsta mažieji šviesuoliai,

Iš apraudotos žvėrių praeities.

Negirdėjau riaumojimo aukštuose kalnuose,

Nestatė tiltų žvėrys saviems.

Jie griovė Gamtos pastatytus namus,

Ir griaužė gyvenimo išblaškytus vaikus.

Jam…

Išganymu taip ir nevirtęs Tikėjimas,

Būtis sunykusi mūsų praeityje.

Bažnyčių stabai seniai išsivaikščiojo,

Likai tik Tu ir Tavo begalybėje…

Suvokiama subjektyvi Tiesa.

Vis dar girdisi griausmas iš Sielos gelmių,

Nerimsta žvėriškas skausmas krūtinėje,

Netiesa suspausta lūpų kampučiuose.

Pasąmonėje užrakintas suvokimas…

Tu nieko taip ir neištaręs

Vieną naktį tyliai išslinkai,

Palikdamas šaltą šviesą langų glėgyje.

Taip ir liko skausminga

Šviesa

Kur kažkada ruseno

Besotė aistra.

VERTA IŠEITI…

Kas sakė, kad Būtis amžina, kaip ir draugystės pamišimo bėgiais,

Bėganti beprotė klajūnė, atskalūnė mintis…

Mylėjau kažkada ir pagarbą beribę jutau,

Klajojančiai Sielai aplinkui…

Pasitraukė ji nuo manęs, nutolo.

Taip ir nespėjau jos nutapyti…Atmintin įsidėti.

Varganas pasaulis nesupratęs mano abejonių, pasiklydo ir dingo pražūty.

Aš tikiu, tik likusia ir prisikeliančia idėja.

Aš galvoju tik apie išlikimo laimės kalnus žalius

Ir Himalajų viršukalnes neįkoptas, tačiau liekančias man.

Kodėl rašymas neišlaisvino manosios Sielos, o tik dar labiau ją įkalino?

Kodėl pykstu ant bėgančių ir gulinčių bėgių?

Kodėl taip ir neišdrįsusi atgulti…

Leidau atsigulti Tau…

Ir liko tik nelaiminga išlikimo dovana…

Atsisakau aš jos… Pasiimkit ją… Man liko tik skausmo išvagotas veidas

Ir nemirtinga Dargana širdyje.

Palikime viską… Neapverkime tų abejingų darganotų vakarų.

Rašydama apie pižoniškos pagarbos prasmę,

Praradau suvokimą – vidinio snobizmo.

Susirinko apkiautę Demonai aplinkui ir

Diskutavo iki vakaro tamsos.

Pasiklydo mintyse ir abejonėse be galo klampiose.

Niekas neišgelbės skęstančio smėlyje ir šaukiančio dykumos pagalbos…

Klajojantys pavojų uodžia iš šono…

Netikiu, kad ramybė išnyks… Tikiu tik klampia sunykimo riba…

Pamirškim viską ir eikim toliau.

Be ašarų, gailesčio ar atgailos.

Kas buvo išnyko. Pamirškim Būties slėpiningą ošimą.

Palikim… Aš išeinu ir nieko nelieka…

Aš išeinu į kalnus ir semiuosi ramybės…

Tai slėpiningas troškimas… Palaiminkim jį…

Sukalbėkim po Maldą ir nupiešę Mandalą,

Užupio Vilnelės papėdėj – tyliai išeikim.

Štai dėl ko verta pabusti iš ryto, visa kita tegu išnyksta.

Neatgailausiu. Nereikia. Nesupras. Nepateisins.

O tik išgaląs kalaviją ir kirsdins tokias tyrąsias mintis.

Kodėl jų niekas nenori išgirsti,

O išgirdę nori kuo greičiau pamiršti ir eiti toliau..

Bet kur veda, toks kelias beprasmis..?

Atsitrauk…

Nežinau kiek dar durų užtrenksi,

Išeinantiems ir norintiems grįžti.

Ar dar ilgai mojuosi tirpstančiais pirštais –

Viešnamio moterims gatvėje..

Ir kiek dar maldų išdalinsiu nerūpestingiems Dievams…

Pasiklydau jų varduose, atgimimuose, suvokimuose.

Tik liko neuždengtas sarkofago dangtis,

Raižytas žodžiais, srūvančiais mano krauju…

Tu nerūpestingai ženklini,

Tuos, kuriems lemta – Likti…

Tavo virpantys pirštai ir vėl man –

Mojuoja – kasnakt.

Aš atsitraukiu ir nematau

Tavo ištvirkusio, alsuojančio akto…

Man nereikia Tavųjų aistros proveržių,

Ir Tu gali būti nerūpestingai naivus,

Bet apleisk išdavystės nesiekiančius…

Ir išrėkęs savo dvasingus postringavimus –

Atsitrauk.

Meldžiu – atsitrauk.