Gintarės Merkytės tapybos parodoje vis kitoks drobės veidas

Nuotraukos Birutės Morkevičienės

Rugsėjo 10 dieną Šilutės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje pristatyta šilutiškės menininkės Gintarės Merkytės tapybos paroda „Versmės“. Pasveikinti jaunąją dailininkę susirinko šeimos nariai, draugai ir pažįstami, nešini gėlių puokštėmis. Bibliotekos erdvės pasipuošė spalvingomis drobėmis, kviečiančiomis pasidžiaugti spalvomis.

Apie parodą

Atėjusius į parodos pristatymą pirmiausia pasitiko parodos plakatas, stalelis, ant kurio puikavosi stiklinė su flomasteriais ir spalvotas plakatas su individualiomis Gintarės mintimis apie parodą: „…Šie darbai yra tarsi visi netikėtumai, kurie mums nutinka, situacijos, kurių mes negalime suvaldyti, aplinkybės, priklausančios nuo mums nepavaldžių jėgų. išliejus dažus ant drobės tu gali juos kiek pakreipti, planuoti, kurią spalvą liesi pirmą, kurią – paskutinę, tačiau galutinis rezultatas visada nustebina. jis vis kitoks. net jei pabandysi dar kartą viską tiksliai pakartoti, žingsnis po žingsnio, galiausiai išvysi naują, visiškai kitokį drobės veidą. kiekvienos dienos, kiekvienos valandos, kiekvienos minutės ir sekundės veidą“.

Kūrybos virtuvė

Gintarė papasakojo, kad visos jos kambario sienos jau buvo nukabinėtos paveikslais, todėl atėjo laikas juos parodyti žmonėms. Dar ir todėl, kad buvo pasižadėjusi per šilutiškės Neringos Matačiūtės parodos pristatymą. „Jie visi nutapyti be teptukų. Ant kambario grindų prisikloju daug polietileno plėvelių ir pilu dažus, judinu plėvelę ir vėl pilu. Kartais ir katino letenėles galima pamatyti, nes dažai džiūsta keletą dienų“, – kūrybos virtuve dalijosi Gintarė. – „Pradėdama kurti paveikslą nežinau, koks bus rezultatas, išeina taip, kaip išeina. Man patinka, pati esu sugalvojusi taip tapyti prieš dvejus metus, esu laisva“, –  tęsė pokalbį menininkė. Paklausta, kaip atrinko paveikslus parodai, Gintarė pasakojo, kad visi paveikslai jai patinka. Nebuvo sunku išrinkti. „Jei kuris man nepatinka, tada drobę panaudoju antrą kartą – nuspalvinu baltai ir tapau iš naujo“, – atviravo parodos autorė. Į klausimą, ar paveikslai turės pavadinimus, Gintarė atsakė, kad taip, tik dar reikia laiko, ir parodė, kuris paveikslas mėgstamiausias.

Susitikime dalyvavusi Neringa, dailės terapijos specialistė, paantrino, kad jai taip pat visi paveikslai gražūs, kad jai teko matyti Gintarę dirbančią. „Kas vyksta, kai Gintarė dirba – kūrybos procese – tai tik trečdalis to, ką matome paveiksluose. Tos emocijos, kurias patiria menininkas, nepakartojamos“, – kalbėjo Neringa.

Ilgai susirinkusieji vaikščiojo nuo vieno paveikslo prie kito, negailėdami pagyrimų ir pasakodami, kokį norėtų matyti savo namuose. Gėlės, gražūs žodžiai skatins dar nuoširdžiau dirbti ir dalintis geromis emocijomis su meno gerbėjais. Džiaugiamės, kad jaunos specialistės, menininkės sugrįžo gyventi į Šilutę, savo gimtąjį miestą, ir čia rado savo vietą.