Knyga, žadinanti norą pažinti savo kraštą

Nuotraukos Birutės Morkevičienės

Rugsėjo 18 d. Šilutės knygyne „VAGA“ įvyko priekuliškės kraštotyrininkės, rašytojos Editos Barauskienės naujausios knygos „Gyvasis lietuvybės kraujas“ sutiktuvės. Rašytoja gerai pažįstama šilutiškiams, tad į susitikimą atvyko nemažas būrys šios rašytojos gerbėjų. E.Barauskienė papasakojo, kaip gimė ši knyga, kaip sugalvojo pavadinimą, kokie tolimesni planai, apgailestavo, kad jaunimas per mažai skaito ir domisi savo krašto istorija. Padovanojo keletą savo knygų Šilutės Fridricho Bajoraičio viešajai bibliotekai ir aktyviausiems susitikimo dalyviams. Vakarą pradėjo ir žodį rašytojai suteikė knygyno direktorė Laima Kraulėdienė.

Ar reikia rašyti?

Pradėdama savo pasisakymą, rašytoja prisipažino, kad ilgai svarstė, ar verta rašyti knygą apie lietuvininkus, ar ji bus naudinga ir aktuali. Kai nusprendė imtis darbo, pradėjo ir penkerius metus rinko medžiagą ir rašė rankraštį, skirtą Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimui, kurio šimtmetis bus po trejų metų. E.Barauskienė papasakojo, kaip rinko medžiagą apie lietuvių iš Didžiosios ir Mažosios Lietuvos bičiulystę, kurią stiprino „Aušros“ ir „Varpo“ leidyba, leidėjų Jurgio Mikšo ir Martyno Jankaus glaudus bendradarbiavimas su daktaru Jonu Basanavičiumi, knygnešiais. Rašytoja apgailestavo, kad nėra pagerbti 1923 metų sukilimo, kada Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Didžiosios Lietuvos, vadai, kad šiandien trūksta žinių apie to meto įvykius, tad norėjusi, jog knyga išplėstų pažinimo akiratį, „aprėpiantį Lietuvos valstybės kūrimą su Klaipėdos uostu, Kuršių nerija ir visu Klaipėdos kraštu, kuris dabar vadinamas Mažosios Lietuvos regionu“.

Apie save papasakojo

E.Barauskienė apie save papasakojo, kad yra gimusi Šilutės rajone, Virkytų kaime. 1960 metais baigė Saugų vidurinę mokyklą, studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, mokytojavo Priekulės Ievos Simonaitytės mokykloje. 2004 metais mokykloje buvo įkūrusi kraštotyros muziejų, kuriame buvo ekspozicijos, skirtos Ievai Simonaitytei, Mažosios Lietuvos ir Priekulės spaustuvėms, žirginiam sportui, Priekulės mokyklos, bažnyčių istorijai. E.Barauskienė pgailestavo, kad šiandien šie eksponatai niekam nebėra įdomūs. Rašytoja prisiminė savo buvusius mokytojus, kurie buvo pasišventę savo profesijai ir po pamokų būreliuose dirbdavo be jokio atlygio. Su užsidegimu papasakojo apie spektaklius, šventes, kurias rengdavo su mokytojais.

Rašytojos prisiminimai apie mokytojus paskatino klausytojus pasvarstyti, kokių gali būti mokinių sudominimo knygomis būdų: audio knygos, filmukai, paskaičius ar kaip kitaip pateikus intriguojantį dalyką iš knygos apie krašto istoriją, pasiūlyti skaityti jei ne visą, bent dalį knygos, tuolab, kad visa tai čia, aplink mus, šalia mūsų.

„Gyvasis lietuvybės kraujas“

Kalbėdama apie knygą, rašytoja papasakojo, kad jai norėjosi, jog knyga, sudaryta iš atskirų skyrių, neprimintų istorinio veikalo, kurio skaitymas daugeliui yra neprieinamas, o pasakojimų knyga, parašyta literatūrine kalba, būtų prieinama ir mokiniams, ir studentams, ir žmonėms, besidomintiems istorija, miesto ir kaimo skaitytojams.

Versdama storos knygos lapus, rašytoja vardijo skyrius, kuriuose kalbama apie švėkšniškį Jurgį Pliaterį – lietuvių kalbos riterį. Knygnešius, Ievą Simonaitytę, Genovaitę iš Švėkšnos, vykusią uždarbiauti į Klaipėdos kraštą. Knyga įdomi ir lengvai skaitoma – rašytoja puiki pasakotoja.

Pakvietė susitikti lapkritį

Rašytoja pasidžiaugė, kad į knygos pristatymą atėjo nemažas būrys šilutiškių, tarp kurių Roza Šikšnienė, Jonas Jaunius, kintiškė Audra Juodeškienė, Kintų muzikos festivalio direktorė. E.Barauskienė pasidžiaugė A.Juodeškienės indėliu į Kintų kultūrinį gyvenimą.

Su knygos autore bus galima susitikti lapkritį Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje. Gal susidomėtų ir mokiniai, ir mokytojai?