Pristatome žmogaus, kuris nori išlikti anonimu, atsiųstus eilėraščius. Belieka mums spėlioti, gal jis mūsų giminaitis, kaimynas, o gal kolega su kurio sėdime viename kabinete.
Mus mokė
Mus mokė –
Eik per žalią šviesą
Gyvenime atrasi tiesą
Mes ėjom
Bet tiesos neradom
Tikėjimą gyvenimu
Praradom
Mus mokė –
Sustoki per geltoną
Taip išlaikysi gerą toną
Mes sustojom
O kiti prabėgo
Ir gavom pamoką –
Tas aplenkia kas bėga
Mus mokė –
Neiki per raudoną
Nereiks tapyti
Ant paminklo tau ikoną
Mes nėjom
Taip ir likome
Sustoję
Visi kiti
Žygiavo koja kojon
– – – – – – – – – – – –
Ar tu žmogus
Ar šviesoforas ?
Tikėk SAVIM
Tada išauš diena
Kuri išpildys TAVO norus
Trumpam dingau
Trumpam dingau
Pasislėpiau
Pats nuo savęs
Maniau-
Padės
Buvau naivus
Galvojau
Atsigausiu
Pailsėsiu-
Po nakties
—————-
Naktis trumpa
Sapnai beribiai
Atsibus skaudu
Neužgesinkite
Vilties
Per balas
Žengiu aš trankiai per balas
Pavasaris atleis visas klaidas
Taškausi į visas puses
Seniai juk baigęs jau visas klases
Saulutė šypsos paukštis moja
Kodėl nežengti plačia koja
Paglostyt žiogą drugeliui pamojuot
Visiems būt geras ir toliau žygiuot
Žengiu aš trankiai per balas…
O širdį graužia vabalas
SUAUGĘ
Suaugę tampame vaikais
Ir žaidžiame žiauriais žaislais
Susigalvojame karus
Lyg blogis būtų nemarus
Mes kaunamės įrodinėjam statom
Savam kieme pražydusios gėlės nematom
Kas rytą keliamės į mūšį…
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Ir nežinai kada palūši…
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Ką pasiekėm? Ir ką laimėjom?
Nužudėme save ar nugalėjom?
Aš dirbu oro pardavėju
Aš dirbu oro pardavėju
Parduodu jį beveik už dyka –
Padovanotą šypseną ar gražų žodį,
Už tai viršun iškeltą nykštį man parodė
Mielai padirbčiau ir šlavėju
Ir šluočiau aš visai nebrangiai –
Už kruopščiai nuvalytus batukus,
Už saulės zuikį baloj ganančius vaikus
Galėčiau dirbti begales darbų
Kad tik už juos nereiktų imti pinigų
Tačiau aš dirbu oro pardavėju –
Nes taip smagu keliaut su vėju…
Aš pastatysiu namą
Aš pastatysiu namą
Be durų, be langų
Jame aš negyvensiu –
Sėdėsiu, prašysiu pinigų
Ir pasimelsiu už visus –
Aklus, silpnus ir luošius
Už ubagus, neturinčius draugų
Kad negailėtų jiems dievulis pastangų
Aš būsiu valkata, bet koks
Ir neskaičiuosiu prarastų dienų
Geriau už nuodėmes darytas vakar
Sau vakarienei susikrausiu krūvą akmenų
Aš būsiu geras, nusižeminęs ir nuolankus
Ir paaukosiu širdį pilną kirminų
Visiems – po centą – duosiu, duosiu, duosiu…
Kad būtų gera, lengva, kaip vaikystėje – menu
Štai taip atgysiu, duosiu, melsiuos…
O kitą rytą saulė kelsis…
Tik aš to nematysiu
Nes mano namas be langų
Saulė verkė
Saulė verkė
nuo ašarų po miglomis
pasikavojo kloniai
mačiau tave
nutolstančią
saulė verkė
tik aš
lyg priverstas
lyg tyčia
žiūrėjau
kiaurai miglas
saulė verkė
nuo spindulių
aš
neradau kuo apsikloti
o tu vis tolai
saulė verkė.
Mūsų daug daugiau
Šiandien pristatome žmogaus, kuris nori išlikti anonimu antrąjį atsiųstą eilėraštį.
Dainuota
mūs trys
milijonai
tiktai
jei po draugą
širdy
mūs daugiau
o jei
po kelis
mūsų daug
daug daugiau
negu vienas
esi
ar trys
milijonai.
Kadaise mokiaus
Šiandien pristatome žmogaus, kuris nori išlikti anonimu trečiąjį atsiųstą eilėraštį.
Kadaise mokiaus
tarti raidę
po to vėl
mokiaus
ją rašyt
o ir kitas raides
išmokau tarti
parašyt
suaugau
liejos žodžiai
taip ir neišmokau
sudėti
žodį
myliu.
Protingi nedaro klaidų
Šiandien pristatome žmogaus, kuris nori išlikti anonimu, ketvirtąjį atsiųstą eilėraštį.
Protingi nedaro
klaidų
kvailiai moka
mylėti
lapai nekrenta aukštyn
žuvys moka tylėti
medžiai nelinksta
prieš vėją
——————————
nebyliai gali kalbėti.
Ar paklausei kada mamos
Ar paklausei
kada
mamos
kiek kainavo
gyvybė tavo
ne jai
pasauliui
nes tu ir buvai
jos pasaulis
klykimą tavo
pasimetusį
pasveikino
rytas ar vakaras
ar paklausei
kada
mamos
kiek kainuoji
dabar
ne pasauliui
jai
nes tu ir esi
jos kaina
ar paklausei
kada mamos.
Gal žinot kas aš?
Jei kas nors manęs paklaustų – kas tu? – pasimesčiau. Vardą turiu, pavardę – irgi. Pasirodo, tai ir viskas. Tai kas gi aš? Mano vardą pasakys kaimyno šuo, pavardę – šuns šeimininkas. Ačiū šuniui (šeimininko nemėgstu).
Tai kas gi vis dėlto aš? Žmogus, kuris ryte pasisveikina su šaligatvį šluojančia rūškano veido moteriške ir nesulaukia atsakymo? Ar tas, kuris spaudžia savo darbovietės durų rankeną galvodamas apie tai ar jos minute anksčiau nepaspaudė šefas?
O gas tas, kuris yra laimingas, nes pasibaigė darbo diena ir dabar galės grįžti į namus, kur jo nelaukia dvi mylinčios atžalos bei išsiilgęs katinas? Dar pamiršau paminėti prie durų paslaugiai padėtas šlepetes. (Padėtos jos, tiesa, todėl, kad pats iš vakaro jas apdairiai ir pasidėjau).
Ne… Tikriausiai aš esu tas, kuris po vakaro žinių (jas per penkiolikos metų senumo televizorių skaitė gražuolė vedėja) ramiai ir saldžiai užsnūsta lovoje apglėbęs dar gražesnę žmoną?
Irgi ne??? Diena jau lyg ir pabaigon, o taip ir nesužinojau kas aš. Gal jūs žinote? Jei taip, būkite geri, pasakykit man, prašau. Jums gi negaila. Rasit mane nesunkiai – aš visur ir niekur.
Ačiū.
Nepasirašysiu, nes pamiršau, kas aš
Žodį ištart
Žodį ištart
nesunku
lyg ganytum
debesis
žodis išsprūsta
debesys prapliumpa
lietum
skėtis
nepadeda
tik tyla
užmuša žodį
gal buvo jis
skirtas
ne tau.
Nepaslėpsi rudens
Nepaslėpsi rudens
jį išduoda
kaštonai
nukritę Šilutėj
neapgausi draugų
jie jaučia
širdgėlą sieloj
apgausi rudenį
ateis žiema
paslėpsi draugus
išlįs priešai
sugrįžk
pavasari.
Rytas
rytas
žinau tai
jaučiu
kodėl bijau
pramerkt akis
ir sužinot
kad rytas
beldžias
į vokus
užsibuvau
tamsoj gal
prie savo
demonų
gal pripratau
lyg gaivalas
tamsos
gal
– – – – – – – –
rytas
jis atėjo
pasitikt jį
ar visąlaik
gyventi
tamsoje
– – – – – – – –
rytas
– – – – – – – –
pasakykit
ar buvo
diena
Nekenčiu
nekenčiu
veidrodžio
jis grąžina
mano jausmus
man
pačiam nesumeluosi
sau
į akis
neapgausi
savo atvaizdo
nekenčiu
veidrodžio
jis taip gerai
pažįsta
mane.
Šiąnakt švenčiu
Šiąnakt
švenčiu
savo negalią
mėgaujuos
silpnumu
geriu savo
gėlą
skausmu džiaugiuos
lyg beprotis
širdis
prausias
krauju
kodėl
gal per ilgai
maniau
kad laimingas.
Saugojau meilę
Meilę
saugojau
žiedlapiuos
jos nektarą
gėriau sapnuos
gal per ilgai
sapnavau
neišmokau
jos atiduot
tam
kam reikia
o gal
tiesiog
taip ir nemokėjau
mylėt.
Laiškas išvažiavusiajai
Labas. Jei atplėšei voką, o ne išmetei į šiukšlių dėžę, reiškia – bendraujam. Jei išmetei (rašau nežinodamas, kaip pasielgsi) – pabendrausiu ir su šiukšlių dėže. Neišdidus tapau. Nebeskambinėčiau tau ankstyvais rytais ir vėlyvais vakarais, tikėdamasis užtikti namie. Nebeklausinėčiau kvailai, ką veikei vakar ar prieš valandą. Neįkyrėčiau. Tik mylėčiau. Tik tai pasakyti ir paskambinčiau. Jei atsilieptum – mylėčiau tavo balsą, jei ne – tylą ragelyje. Tyla gera bent jau tuo, kad tau nepasako – išvažiuoju.
Išvažiavai.
Po to gyvenimas – tuštuma. Lyg ir ryte taip pat apsiniaukę, lyg ir namai mieste tie patys, ir žmonės sveikinasi pakeliui į darbą … Lyg ir tas pat … Tik to nematai, nes neturi laiko – juk tuoj pat šaligatviu turi praeiti mergina, kuriai dar nuo vakar vakaro norisi pasakyti – labas rytas.
Nepraeina.
Tada pasijunti lyg beorėj erdvėj. Erdvėj, kurioje neegzistuoja niekas – nei darbas, nei giminės, nei draugai ar šiaip pažįstami. Erdvėj, kur esi tik tu pats vienas su savo neišsipildžiusiomis svajomis … O jau po keleto minučių nudėvėtu bato padu lieti kitą šaligatvio plytelę ir būsianti darbo diena atrodo kaip atlygis už tai, kad naktį vėl susapnuosiu tave.
Galbūt.
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Tiesiog svajonių šulinys ir tiek.
Kibiras vandens išdžiūvusiam svajonių šuliny labai praverstų.
Šiame laiškelyje nepaminėjau žodžio „aš“, nes laikšas – tau.
Nestiprus žmogelis.
Suvalgiau naktį
suvalgiau naktį
per valandą
per trumpa buvo man ji
ne valanda – naktis
ryto nelaukiau
maniau – neateis
jis atėjo
tai buvo paskutinis
mano rytas
jo nesulaukiau
o jis neverkė manęs
nesusitikom.
Nemoku gyventi šiandien
Nemoku gyventi šiandien
Man rytoj visada buvo vakar
Nuvyto man gėlės
Nesuspėjau įteikt
Išgaravo neatkimštas šampanas
Pasveikinau draugą Naujųjų proga
Pasirodo buvo Velykos
—————————————————-
Nukrito pavasary lapai
Rudeniop sužydo jurginai
—————————————————–
Tikriausiai todėl
Kad miriau dar negimęs.
Sapnuoju tavo delnų šilumą
sapnuoju tavo delnų šilumą
to sapno vis negana
galėtų būt ilgesnis už naktį
ir dieną kartu
nes diena – ne diena
ir naktis – ne naktis
tikras tik sapnas
tikresnis už gyvenimą
kurio dar nebuvo
sapnuosiu…
Skraidyt norėčiau
Skraidyt norėčiau
Drugeliu
Padebesiuos
Kur nėra
Melo nei tiesos
Vien tik dangus
Tas žydras mėlis
Negrįžti žemėn
Niekada
Neišsipurvinti melu
Nesusitept tiesa
Tik skristi lėkti
Drugeliu
——– —————-
Va tik pakilti
Negaliu.
Gėlės pusryčiams…
Gėlės pusryčiams… (Kava tikriausiai jai jau pabodo, ir cukrus lyg tyčia baigėsi, o artimiausia parduotuvė dar neatidaryta). Štai ir stovi šalia lovos su ką tik pievoje priskinta gėlių puokšte, iš šviežiai nurautų kotų dar sunkiasi syvai. Ji miega. Saldi kaip medus. Kakta nusėta mažyčiais prakaito lašeliais, garbanota kaštoninių plaukų sruoga prilipusi prie skruosto. Alsuoja lygiai, ramiai. Kūdikis ir tiek. Vokai nevirpa, matyt, sapnai jau išsapnuoti, užvaldė lengvas lyg pūkas rytmečio miegutis. Neiškenti neprisilietęs. Labai atsargiai perbrauki ramunės žiedlapiu jai per veidą – kaktą, voką, tylų it vos vos girdimą medžių viršūnių virpesį primenantį šnervės kvėpavimą, kiek pabrinkusias lūpas, smakrą. Trūkteli skruosto raumenys, ji pamažu atmerkia akis, staigiai vėl užsimerkia apakinta nelauktos šviesos. Jau susivokusi atsimerkia, akys sekundėlę kitą klaidžioja, tada ji pamato tave. Ir puokštę. O gal puokštę ir po to tave. Iš pradžių lyg ir netiki tuo, ką mato, po to nusišypso. Pirma puse lūpų, o tada jau plačiai, apnuogindama lygiom eilėm susodintus perlamutrinius dantukus. Nesako labas. Tik, vis dar akinamai šypsodamasi ir spindėdama migdolinėmis akimis, ištiesia ranką ir paima puokštę. Priglaudžia sau prie veido, šnervės nevalingai suvirpa, uosdamos ryto gaivą. Į žandą įduria smilga, o ji, smailai nužvelgusi tavo rasotas basutes, prajunka. Juokas tyras, negarsus, akys švyti, gėlės pakrinka ant antklodės, paversdamos ją žaisminga maža pievele. Princesė pabudo. Sėdiesi ant lovos kraštelio ir pirštų galiukais brauki jai per lūpas – jos lyg tik vakar prisirpusios vyšnios. Sučiumpa tave už riešo, vos juntamai bučiuoja į delno vidurį, žiūri tiesiai į akis. Palinksti virš jos, bučiuoji į kaktą, skruostą, nosies galiuką ir – lūpas. Ji tvirčiau suspaudžia tavo riešą, trupučiuką praveria lūpas, nedrąsiai, lyg bijodama, tartum bučiuotųsi pirmą kartą per pirmąjį pasimatymą. Laisvąja ranka perbrauki jai per plaukus, o ji tada bučiuoja tave stipriai, čiumpa už kaklo ir lenkia prie savęs. Deda tavo galvą sau ant krūtinės, švelniai, nuo artėjančios aistros virpančiais pirštais perbraukia per viršugalvį. Kiši ranką jai po rožiniais marškinėliais, dedi jau suspėjusį sudrėkti nuo prakaito delną ant plokščio, bet švelnut švelnutėlio pilvo ir, lėtai braukdamas per aksominę odą, slenki viršun, link dviejų dar ne visiškai sunokusių obuoliukų dydžio kauburėlių. Kai pasieki ir palieti jau sustandėjusį, kiek aštroką spenelį, ji sekundei įsitempia. Tik sekundei, nes laukė to. Tada lengvai, tik tau vienam pastebimu būdu šypsodamasi užsimerkia ir truputėlį suglemba, lyg sakydama – dabar tu šeimininkas. O šeimininkas sulenkia vieną jos koją per kelį ir glosto šlaunies iškilumą, tada rievelę, jungiančią jos koją su persiko odos užpakaliuku, padengtu vos įžiūrimais auksaspalviais plaukeliais. Štai ir vilnos švelnumo kauburėlis, ji pradeda riestis lyg katė, pirštai pajunta šiltą drėgmę. Akyse pradeda temti, sąmonė jaukiasi, jauti spaudimą pilvo apačioje, drėski nuo savęs ką turi ir imi savo moterį – savo meilę, savo brangenybę, savo turtą, savo viltį, savo gyvenimą ir viltį, būtį savo – ir … Krenti į prarają, skrodi visatą, iš arti matai seniai išnykusias žvaigždes, kalbiesi su jų valdovais… ji keletą kartų krūpteli, plačiai pražiota burna gaudo orą, po to – gilus atodūsis, dar lengvas šiurpuliukas ir giliai į nugarą susmigę nagučiai – lyg ją bandytų išmesti iš dvidešimto aušto. Tada ji suglemba, dar tyliai atsidūsta, iškvėpdama paskutinius jėgų likučius, ir taip trumpam ir lieka – užsimerkusi ir pražiota burna. Lyg dūšelė būtų kelioms sekundėms išskridusi į laisvę, ir tik dusliai tvaksinti širdis išduoda, jog tuoj sugrįš. Tas kelias sekundes jos negalima kalbinti. Reikia žiūrėt – ji tada beprotiškai graži. Pati to nežino ir nenutuokia, kad tu žinai. Tada pamažėl atsimerkia ir nusišypso ta žiauriai paslaptinga šypsena, kurios reikšmę gali tik nujausti, nes jei ji pasakytų ką tai reiškia, tai jai būtų blogiau, negu stovėti nuogai miestelio aikštėje turgaus dieną. Nulaižai jai nuo paraudusios krūtinės smulkučius prakaito lašelius (jie, žinia, sūrūs, bet skanesni už bet ką gyvenime), o ji tave apdovanoja dar vienu bučiniu. Ne tokiu kaip prieš TAI, tačiau tokiu, kad supranti, jog šios moters nepaleisi niekada ir nė už ką. Žiūrite vienas kitam į akis. Ji žiūri lyg ir truputėlį motiniškai, atlaidžiai, bet tau tai nė motais, tu tiesiog skęsti jos akių gelmėse. Esi beprotiškai laimingas. Nesinori atskirti savo kūno nuo jos, jos šlaunis lyg prilipusi prie tavęs. Ji skambiai nusijuokia – katinėli, pamerk gėles.
Atspėkit, kas pietums ?
Neišmokau sakyti tiesos
Neišmokau sakyti tiesos
Žiūrėdamas į akis
Tačiau moku meluot
Iškėlęs galvą
Drebu nuo tamsos
Kai ateina naktis
Nes bijau susapnuot
Savo sielos spalvą
———————————
Bijau susapnuoti save
Tokį pilką niekingą
Gal mylimą… Ne –
Tiktai patį sau reikalingą.
Kažkur danguj
Kažkur danguj
Kažkur aukštai
Nuaudė sapną angelai
Sapne svajojai
Sapne skraidei
Tik viskas buvo per vėlai
Tik sapnuose
Tu pažinai jausmus
Svajonių pastatei namus
————————
Sapne tu viską padarei…
Bemiegant sudegė namai
Šiurena vėjas
Šiurena vėjas
Pageltusius lapus
Nušluoja vėl
Užgesusius jausmus
Ruduo
Anksti sutemo
Liūdna nejauku
Stiklinė viskio
Nepadeda vienu mauku –
Vanduo
Naktis ilga
Sapnai bevaisiai
Ir net mirtis
Jau neatrodo baisiai –
Ją man duok
Ar rytas bus
Ar saulė švies
Žudydama šešėlius
Ir nuo tarnų nakties
Mus išvaduos?
————————————————–
Vienumos neišlaikytas testas
Suskambo tarp pušų orkestras
————————————————–
Ruduo
Svajonės
Svajonės
Permatomos
Šviesios
Plona gija
Į saulę
Tiesias
Gyveniman
Atvertos
Durys
Te pilnaties
Nesutrukdys
Mėnulis
Kai prieš akis
Ryškiausios žvaigždės
Šviečia
Į tolį pakeliauti
Kviečia
Žvaigždėsna
Skrist
Ilgai
Poryt tave
Pamirš
Draugai
Ilgėsies
Lauksi
Pasiilgsi
Jų atminty
Seniai
Numirsi
Sugrįžęs
Rasi
Tik kapus
Pokol skraidei
Mirtis
Pasiėmė draugus
Padėsi gėlę
Paliūdėsi
Ir vėl –
Į saulę
Jei mirti –
Šviesiai
Viena nereikalinga
Vakaras tylus
Padengtas stalas
Dega žvakės dvi
(viena nereikalinga)
Ant kekės vynuogių
Šešėliai krenta
Raudono vyno
Taurės dvi
(viena nereikalinga)
Užuolaidos
Pusiau užtrauktos
Šlepečių poros dvi
Padėtos jaukiai po stalu
(viena nereikalinga)
Muzika švelni
Tik vakar išskalbtas chalatas
Dvi purios pagalvės
(viena nereikalinga)
————————————–
Mėnulis buvo toks gražus
Ryte sumelavai –
Tu man nereikalingas
Vakaras smagus
Stiklinė vyno
Vakaras smagus
Išsibėrę centai
Gyvenimas gražus…
Gražuolė padavėja
Sąskaita niekinga
Mintyse švilpia vėjai
Visiems tu reikalingas
Tu-dievas-dainius
Šviežias anekdotas
Iš anksto užmokėtas
Atšalęs antrekotas
Gausi palyda
Durininko „ačiū“ ne už ačiū
Taksistas, vasarą užkūręs pečių
Gyvenimas gražus…
Ir štai sava laiptinė
Seniai tuščia jau piniginė
Koks buvo vakaras smagus
Išsibėrę centai…
– – – – – – – – – – – – – – – – –
Muziką šviesų padovanojo mentai
– – – – – – – – – – – – – – – – –
Daugiau nesiausiu niekada
Sulauksiu vakaro…
Tada…
Tik trečią nakties
Tik trečią nakties
Nukrinta grandinės
Tik trečią nakties
Laisvas esi
Tik trečią nakties
Atvira piniginė
Tik trečią nakties
Tave myli visi
Tik trečią nakties
Dainuoji dainas
Tik trečią nakties
Jautiesi savim
Tik trečią nakties
Tau mielas bet kas
Tik trečią nakties
Išgirsti „eime su manim“
—————————–
O pirmą dienos
Žiauri tuštuma
O pirmą dienos
Ir pikta ir bloga
O pirmą dienos
Mintyse – lyguma
O pirmą dienos
Nors šoki nuo stogo
O pirmą dienos
Esi nuogas ir basas
O pirmą dienos
Šviesos nematai
O pirmą dienos
Širdin kirminas kasas
O pirmą dienos
Apirę nakties pamatai
—————————-
Svaigus skrydis nakties
Staigus krytis dienos
Patalų nepaties
Po mirties nepaguos
Aš išverkiau save
Aš
Išverkiau save
Išvėmiau
Savo sielos
Turinį
Prarėžiau pilvą
Ir ištąsiau
Sau žarnas
Sausgysles
Aš ištampiau
Nudrožiau šonkaulius
Ir išėmiau plaučius
Paskui ištraukiau
Širdį
Dar gyvą
Skaudančią
Ir raudančią
Buvau negailestingas
Sau
Bandžiau
Likimo būt
Chirurgu
Gal galite
Kas nors
Surink mane
Atgal?
Naktis (I dalis)
Naktis
Balkonas
Cigaretė
Nepaliestų jausmų
Paletė
Ir šviesoforas
Tik geltonas
Lyg nelaimingas
Kazino žetonas
Naktis
Balkonas
Baigės dūmas
Prabėgusių dienų
Gardumas
Bemiegės naktys
Prasmaksotas rytas
Užsuks draugai ?
O gal užeis kas kitas
Naktis
Balkonas
Pabudai?
Svajot išskridęs
Gal buvai
Sparnus pakirpo
Vienuma
Ateis vienatvė
Lyg mama
Naktis
Balkonas
Cigaretė…
Ar tu gražus?
Narsus?
Protingas?
Ne –
Tik etiketė
Naktis (II dalis)
Naktis
Balkonas
Cigaretė
Tau šypsosi
Gašli koketė
Lauke lyg tyčia
Darganotas oras
Paminti principus
Tau ima noras
Naktis
Balkonas
Cigaretė
Lyg tyčia paruošta
Kušetė
Tu šiąnakt nelaimingas
O ji beprotiškai graži
Šampano dar šampano
Gyvenimas gražėja pamaži
Naktis
Balkonas
Rytas jau
Tikrovėj ar sapne buvau?
Neplautos taurės
Cigarečių kvapas
O atmintis –
Tik tuščias lapas
Naktis
Balkonas
Cigaretė
Atsimenu?
Ilgiuos?
Myliu?
Ne –
Nuo nemigos
Tabletė
Skaičiusiems „Gėlės pusryčiams…“
Jis išėjo į darbą. Vargšelis mano mielas, taip ir neišgėręs kavos, kurią kiekvieną rytą su malonumu jam darydavau. Šįryt neturėjau jėgų. Po to, ką jis su manimi ką tik išdarinėjo… Pats kaltas – jam uždarant duris dar tebebuvau jo paties prieš geras dvidešimt minučių sukeltoje ekstazėje. Galva sukosi, kojos linko, tad, užuot nutipenusi iki viryklės, tesugebėjau pasiųsti jam oro bučinį. Atsakymo „mažyte, susitiksim vakare“ jau negirdėjau – nugrimzdau į saldesnį už medų miegą – tikiuosi, atspėsit, ką sapnavau.
Pabudau su kaltės jausmu – jo pievoje priskinta pavasarinių gėlių puokštė džiūvo ant karštos mano šlaunies. Delsti nebebuvo galima, tad stryktelėjau iš lovos ir nubėgau ieškoti vazos. Ne tos, į kurią paprastai merkiame dovanotas gėles, kitos, nežinia kiek ir nežinia kodėl taip ilgai atsargiai laikytos sekcijoje (gal todėl, kad jis sakė, jog tai jo brangios senelės palikimas ?). Radau ją – seną, apdulkėjusią, lyg jos amžius būtų lygus tos man nematytos močiutės amžiui, prilygstančiam laikotarpiui, kada paskutinį kartą buvau gavusi gėlių. Pamerkiau. Dar nenuvytusios, ačiū aukščiausiajam. Įmečiau tabletę aspirino – sako, gėlės tada išsilaiko ilgiau. Kitą aspirino tabletę išgėriau pati – dėl tos pačios priežasties. Palūkėjau. Išsiviriau kavos, kurią prieš geras dvi valandas turėjau išvirti savo brangiausiajam. Neskubėdama išgėriau. Realybė sugrįžo, gyvenimas stojo į savo vietą, tačiau laikas, išdavikas,-ne. Virtuvėje ant sienos kabantis laikrodis (kam jis reikalingas, lyg nežinočiau, jog kiaušinį, kad būtų kietas (cha cha cha) reikia virti tris minutes – mama man taip sakė) rodė, kad šįryt ypatingai nusipelnęs mylimasis grįš namo po poros valandų. Aišku, jei nereikės dirbti viršvalandžių, arba neužtruks susirinkimas pas bosą, arba po darbo nepakvies kavos trumpasijonė blondinė referentė (aš ją jau metai kaip stebiu, įrodymų, tiesa, dar neturiu, bet jei šiandien…)
Šiaip ar taip, laiko beveik nebėra. Kuom gi atsidėkosiu už ypatingą rytmetį? Ypatinga vakariene? Kažkodėl mama, duodama patarimus kaip padaryti įspūdį vaikinams nuo dvidešimties iki šešiasdešimties metų, pamiršo papasakoti, kaip kepti kotletus. Gal todėl ją pačią jau šešis kartus pametė, o man vietoje padoraus kotleto vis išeina kažkoks tarpinis produktas tarp Kėdainių ir žemaičių blyno – gerai, kad mano brangiausias aukštaitis. Tačiau svarstyt jau nebėra kada ir štai – arbata jo trečios eilės tetos mums per vestuves padovanotuose (ir iki šiol taip ir nenaudotuose puodeliuose), įjungtas silpnomis lemputėmis toršeras miegamajame, pusiau nuleistos užuolaidos, iškedenta patalynė (pūkus mečiau tiesiog per miegamojo langą į kaimynės balkoną – jos vyras vėl keiks parskrendančias žąsis), ir aš pati…ir aš…
Jis vėlavo tik dvi minutes (per kurias belaukdama spėjau smagiai įkaisti). Pauostė arbatą, užgesino vieną iš dviejų toršero lempučių (ryškesnę, aišku), nusimetė derybų dėl eilinio savo sandėrio metu tabaku prasmelktą švarką, nusišypsojo lyg vietoje manęs matytų Moną Lizą (tikiuosi, ne Pamelą Anderson gi), ir…paklausė – ar labai šiandien pavargai? Ar…?
Aš, žinoma nepasakiau, kad, kaip jūs jau žinote, „labai daug dirbau ir smarkiai nuvargau“, tačiau to atsakymo taip ir neprireikė – prieš TAI tik vos vos spėjau pagalvoti – o kas gi pusryčiams?…
Su saule kilsime
Su saule kilsime
Su mėnuliu gulsime
Nakties žvaigždes skaičiuosime
Ryto rasą gersime
Jaunystę išnaudosime
Ją bučiniams pašvęsime
Paparčio žiedą radę
Pasauliui tai pranešime
Beprotiškai mylėsime
Beprotiškai nekęsime
Tarp sumaišties jausmų
Mes vienas kitą rasime
Mes vienas kitą saugosime
Likimui skriaust neleisime
Kol pagaliau suaugsime
Ir vis dažniau kartosimės
———————————-
Saulei tada verksime
Mėnuliui pasiguosime
Žvaigždėms mes atsiversime
O svetimiems meluosime
Tikiu tavim
Tikiu tavim –
Klupiu
Meldžiuos
Tikiuosi –
Išmaldos gal duos
Prašau tavęs –
Nebausk
Pasigailėk
Atleiski nuodėmes
Ir bėdoje
Padėk
Tikiu tavim –
Išgelbėsi
Ištrauksi
Kol nuodėmėj
Nuskęsiu
Tu nelauksi
Tikiu tavim
Bet netikiu savim –
Savim bjauriuos
Tiesiog gyvensiu
Lauksiu
Atpildo dienos
——————-
Tikiu tavim
Diena nušvis
Ir rytas bus gražus
O mano prašymas
Tarp daugelio
Pražus
Neprisistačiusio autoriaus kūryba
ILGA KELIONĖ NAMO
Buvo jau vėlu. Tikrai vėlu, aš manau. Bent jau sprendžiant iš to, kad kai aš, pakėlęs galvą nuo stalo iš balos (dabar jau negalėčiau pasakyti, kokio taurumo gėrimo buvo ši bala, nes ko tik tą vakarą negėrėme) – baro salėje užregėjau tuščius stalus ir vienišą barmeną. Jis (sūka tikras) supylinėjo likučius iš taurelių į vieną butelį (net neįsivaizduoju, kas galėtų tokį kokteilį atlaikyti), bet tas parazitas rytoj tikrai įpils taurelę šito marmalo kokiam nusitašiusiam bagočiui, kad pastarasis pamirštų negavęs grąžos iš dviejų šimtų litų banknoto. Vienok, sukaupęs paskutinius gero tono likučius ir nusišypsojęs orgazmą patyrusios kengūros šypsena tam girtų klientų piniginių tuštinimo monstrui, ryžausi pilnam herojiškumo klausimui – pirmas aš klientas ar paskutinis? (Turiu pasakyti, kad aklina tamsa už lango tiesiog sufleravo man atsakymą, tačiau tuo metu buvau beviltiškesnis už dvejetukininką, nesugebantį nusirašyti nuo ant suolo draugės šlaunies keturių centimetrų dydžio raidėmis akis badančios šperos). Barmenas, nusišiepęs neturinčio ko prarasti barsuko šypsena ir, žinoma, nepamiršęs jau šeštą kartą paduoti man sąskaitos, pateikė Nobelio premijos vertą informaciją – baras užsidaro, o aš už niekingus trisdešimt litų galėčiau, aišku, barmeno surinktu telefono numeriu išsikviesti taksi. (Kaip vėliau sužinojau, kiek jis nuplėšė iš anksčiau išvažiavusių, tačiau nė trupinėlio ne blaivesnių mano draugų, už tuos pačius pinigus aš galėjau penkis kartus nuvažiuoti namo, o po to, vėlgi už tuos pačius pinigus grįžti į barą tikslu išmalti intelektu nesubjaurotą to suskio snukį). Gi tuo metu mano finansinė (ką čia meluoti, ir fizinė) padėtis buvo tokia, kad sukrapščiau pageidaujamą sumą, paskutines monetas suradęs po praplyšusių kelnių kišenių pamušalu, ir įteikiau tam sudegusio banko atstovui – iškviesk gi jau tą taksi. Apie tai, kodėl nepagalvojau pasiskambinti iš savo mobiliako (ir tai būčiau kvailai atrodęs, nes namai, pasirodo tik už trijų šimtų metrų), geriau nepasakosiu. Tada tas verslo ryklys ir mano būsimo rytmečio pagirių autorius apsimetė vieno mygtuko paspaudimu kviečiąs taksi (šiaip jau taksi automobilis Vietnamo karą primenančios spalvos plafonu maždaug nuo antro amžiaus prieš Kristų stovėjo lyg „Moment“ klijais prisobačintas dviejų metrų atstumu nuo baro) ir gyvatiškai paslaugiai pasiūlė palaukti dvi minutes. Aš, žinoma, per tas dvi minutes būčiau ne tik išėjęs į lauką, bet ir atsiėmęs iš to baro briedžio arbatpinigius, kurie siekė apie dvidešimt litų ir, kaip dabar suprantu, buvo duoti už tai, kad jis iš manęs dar ir tyčiotųsi, tačiau dėl aukščiau paminėtos savo nežinau jau kokios būklės, lygiai pagal instrukciją, po dviejų minučių, išėjau į lauką. Lauke jau teko skubėti – ten manęs nekantriai laukė kaip iš kibiro ant mano medvilninės trumpomis rankovėmis maikutės su užrašu „I,m the best“ pilantis per žinias nepraneštas lietus ir viso miško beždžionių šypsena tviskantis taksistas. Į mano girtai nuoširdų „labas rytas“ sausai atsakęs ir pasiteiravęs „kur važiuosim“ bei sužinojęs, kad nurodytasis adresas yra viso labo už trijų šimtų metrų, taksistas nutaisė ką tik pamatytos jūrų pabaisos miną ir pateikė nuosprendį, kad už tokius bajerius turėsiu jam sumokėti dvigubai. Kadangi mano kišenėje buvo nulis, o aš matematiką moku ir paskaičiavau, jog dukart nulis lygu nulis, nuolankiai sutikau. Kai, nespėjus išsitraukti iš pakelio cigaretės, mane privežė prie namų, aš, nurodęs taksistui klaidingą savo buto numerį (jei, žaltys, ieškotų), patikinau, jog tuo grįšiu su pinigais. Į savo antrąjį aukštą kopiau lyg į Everestą. Dar vis didžiuodamasis pasiekta viršūne, cigarete, kurios nespėjau prisidegti taksi, pabandžiau atsirakinti buto duris – raktus, matyt, buvau surūkęs. Šiam gudriam numeriui nepavykus, kažkuria kūno dalimi paspaudžiau durų skambutį. Man asmeniškai jis skambėjo lyg gaisrininkų sirena Arizonos dykynėje, jau beveik laukiau išbėgančių kaimynų su priešgaisrinėmis žarnomis, tačiau mano žmona, kuriai, tiesą sakant, tas skambutis ir buvo skirtas, lyg tyčia vis nesirodė. Ir kaip ji gali taip ramiai miegoti pusę trijų nakties, kai vyro nėra namuose? Man nespėjus pačiam atsakyti į šį pačiam sau nesuvokiamą klausimą, už durų pasigirdo šlepečių tapsėjimas. Iš nenusakomo džiaugsmo ir palengvėjimo raumenys man atsileido (kelio namo epopėja juk beveik baigta), tad taip ir nesugebėjau atsitraukti spaudęs skambutį, kuris, regis apie mano grįžimą namo jau buvo pranešęs visam kvartalui. Viltingai trakštelėjo durų užraktas…——————————————(gal bus tęsinys?)
Ar sąžinė tamsi
Ar sąžinė tamsi
Pasakė tau – sustok
Pamirški viską
Ir apie nieką negalvok
Neprisimink jausmų
Kuriuos deklaravai
Atsiprašyk žmonių
Kuriuos tu apgavai
Ištrink iš atminties vardus
Kuriuos sapne kartojai
Kai gyvenai smagus
Ir iš kitų bėdų kvatojai
—————————-
Gyvenk iš naujo
Mirk kad prisikeltum
Uždek širdy žvakutę…
…kad vėl gyventum
ROJUS
Danguj tikrai gražu
Ten šilta miela
Šventa ramybė pamažu
Apgaubia nuodėmingą
Tavo sielą
Ten gieda choras angelų
Apie nežemiškąją meilę
Ir siūlo gausą dovanų
Už tai kad nuodėmingajam
Užleidai eilę
Esi ten lygus tarp lygių
Švarus toks – basas nuogas
Tenai nebūna pagirių
Žinių neskaito plikos uogos
————————-
Ir neaprėpti akimis
Didžiulę dieviškąją valdą
————————-
Norėčiau būti su jumis
Gyviesiems sukalbėti maldą
Mes pragare
Mes pragare
Mes degam
Kenčiam
Klykiame
Ir nuodėmes
Į skausmą verčiam
Plaučiuose – ugnis
O gerklėje – žarijos
Verkiam
Kaukiame
Dejuojam
Pagundas velnio keikiam
Mums degt
Ir nesudegt
Kankintis
Tegul šviesesnės
Mus aplanko
Mintys
Gyvenom SAU
Visai nepagalvojome
Apie kitus
Jais nesirūpinom
Tad užtarnautus
Atsivėrėm sau vartus
Neprisistačiusio autoriaus eilėraštis
Save mylėjau
Save mylėjau
Ir pats save baudžiau
Buvau sau dievas
Daugiau aš nieko
Nemačiau
Visi kiti šalia –
Vargdieniai
Netikę man net vakarienei
Nes aš – protingas
Aš – jėga
Manim žavėtis –
Pareiga
Aš sąmoningas
Ir šaunus
Sveiks – į sveikatą
Pamiršai visus
————————–
Nebemyliu savęs
Ir netgi nebaudžiu
Skambučio buvusių draugų
Kasnakt budžiu
Aš lėkštas
Liūdnas
Nusivylęs
Šlovingoj praeity
Dienas
Prapylęs
———————-
Galėjau būt kitoks
Nesavanaudiškas ir tikras
———————————-
Aplink šešėliai šoks
Lėtai nušliauš
Per širdį vikšras
Skaitytojų komentarai
Parašykite komentarą
Antanina Tamulionienė: Ankstyvą rytą (1)Pakirdo paukščiai Ankstyvą rytą. O man vis tiek, o man vis tiek. Dangaus žydrynė » Daugiau
Tomas Ignotas: BAIMĖ GROŽIUI (3)Iš veido tavo tviska grožis, Ir supa svaiguliu mane, Širdis į karą meilėn ruošias, Tik » Daugiau
Linos Daukšaitės kūryba DUETAS Svaiginančiai kvepėjo liepa, Smarkus lietus nustojo… Senam name atvertas langas… ,,Prie ežerėlio smuikas » Daugiau
Gintaro S. kūryba Voras vonioje …jau kelinta vakara vonioje gyvena voras, tarsi negaledamas islipti? Didelis grazus, man grazus. Mano kaimynas bijo » Daugiau
Vincento Žemaičio kūryba (1)Aukštumos ir gelmės Griuvėsių kalnais kolūkiai pavirto, bedarbiai jų sienas po plytą išnarstė, Senolių ašaros anūkų nestabdo, jie » Daugiau
Anos Marijos kūryba DRAUGEI GITAI Sidabru spindės visa gamta, o namie žaliu mišku kvepės, tu ateiki, drauge miela, » Daugiau
Edvardo kūryba Gyventojo laiškas valdžiai UAB “Savivaldystė” savininkų posėdis 2009 kovo 26d. Posėdį vedė visų kaimiečių vyriausiasis Pozicija Vingis. » Daugiau
Marijos Stancikienės kūryba (1)Senelei Netikėk, senele, veidrodis meluoja, įkyri gegutė megdžiojas kleve, tik viena raukšlelė veidą nuvagojo, » Daugiau
Janytės kūryba (1)Ruduo Kur skubi tu rudenėli? Ar į žiemą jau eini, Bet žiema dar nearti Neskubėki » Daugiau
Redos Macijauskienės kūryba Myliu tave Myliu tave, bet tu išeini Myliu tave, bet tu palieki Mano jausmai, kaip beribė » Daugiau
Kur nauji poeto eileraščiai?
Na nežinau ar čia tavo eilės 🙂 bet šitos man labai patiko. Kur jau ten … ,,pasveikinau draugą Naujųjų proga … pasirodo buvo Velykos“ :)Neblogai rašai!
Lb lb lb patiko,paprasta,nuosirdu,kasdieniska ir tikra! Aciu, sekmes kuryboje!:)
p.s.jauciu kad zinau autoriu:)))
vau… is pradziu nieko nesupratau, bet kai daugiau paskaiciau -nebegalejau nustoti skaiciusi. tai tikrai yra tai kaip mes visi mastom tik nevisi moka tai atskleisti kitiems. visi zodziai preciziskai slepia kiekviena norima paslepti minti. tokiame atvirai neatvirame pasaulyle kai matai viska siek tiek kitaip labai ydomu gyventi, tikrai. tik gaila kad tokie kurejai slepia savo vardus…
Kūriniai kurie įsiskverbia į žmogų ir paliečia jį verti kad juos skaitytu.
Ačiu!Šaunu!