Ilgesys
Kaip ilgiuos, kaip ilgiuos saulės vasaros pievoj,
kaip ilgiuosi namų ir brangiųjų tėvų,
šitaip greitai toli bėga manosios dienos
išrašydamos žodžius slapčiausių svajų.
Mano mintys tai veidrodis mylinčios sielos
susikūrusios grožį savųjų dievų,
o troškimai didžiausi ir pergalės mielos
išsipildo tiktai su pagalba savų.
Mano jėgos yra atšvaitai mėnesienoj,
žydi pilnos stiprybės ir norų tyrų.
kaip ilgiuos, kaip ilgiuos saulės vasaros pievoj,
kaip ilgiuosi namų ir brangiųjų tėvų.
Kas tai?
Balta diena…gal tai žiema,
gal nuotaika balta, balta,
gal snaigė tirpstanti delne
spindės pavirtusi žvaigžde..
Balta daina riedės žeme,
gal tai pradžia, gal pabaiga…
kaip žodis skęstantis laike
sustings sušalusiam lede.
Balta svaja… tiktai svaja…
gal tai tik šypsena mana…
baltoj dienoj gal tai žiema
su nuotaika visai balta.
Laiko ratas
Ruduo. Jau gelsta paskutinis klevo lapas
ir ant laukų jau greit nukris pirma šarma,
apsnigę medžiai lenksis ir sakys man labas,
sunkios darbų dienos ateis vėl pabaiga.
Ir taip kas dieną suksis mano ratas,
nuo saulėtų žiemos dienų apsunks galva.
Pro šąlančius medžius prabėgs tik sapnas
nudažantis naujas dienas blankia spalva.
Ateis pavasaris ir nuostabus jo kvapas
tvyros ore tarsi marga kregždžių daina,
mano gyvenimas lyg nesibaigiantis paradas
žygiuos tolyn su vasaros įkaitinta svaja.
Iš nuotraukų
Iš tų nuotraukų gelsvo šešėlio
ir iš šypsenos mano veide
širdys mūsų svaja susilieja,
ištirpdydamos snaigę delne.
Iš datos ant neišsiųsto laiško,
iš raudos mūs širdies plakime,
iš geltono ištirpusio vaško
atpažįsti mane ir save.
Daug svajonių – tikrų ir be melo
mes iš nuotraukų galim sudėt,
kad nei laimės, nei meilės be galo
neišgrįstų bet kas pavydėt.
Karaliaus puota
Ir aš mačiau, ir aš buvau, ir aš dalyvavau…
…kada karalius iš medžioklės su grobiu sugrįžo, aš mačiau!
…kad bus puota tada, kada kvapus skaniausius aš užuodžiau..
Skatiko gatvėje paprašę elgetos, ir tie net vaišių gavo!
– – tai aš daviau!
Tada visi lengvai puotavom ir vyną gerąjį ragavom,
visi laimingi buvo, nors niekas nedėkojo …
tik valgėm, gėrėm ir apie saldumynus rojaus
– mes svajojom!
Tik, kad karalius – aš esu, to niekas nežinojo…
Kai nuskurdau ir elgeta skatiko prašanti tapau..
nebepažino jie manęs!
Tada ir nusisuko fortūna, užlauždama rankas…
Išvertę mano baltas, paskutines kišenes
jie šaukia: duokit man! Dar man!
– – tiktai ne dėl manęs..
Kelionė
Galbūt neskubės, o gal ir nespės
sudužti banga vėl į krantą,
su sulės žara mane išlydės
pakilti į skrydį dar kartą.
Už jūrų trijų, kalnų devynių
sugroti einu savo arfa,
gaudimas gausybės jos stygų stiprių
parskris čia ir vėl iki kranto.
Ten saulė mirgės ir auksu žibės,
ten vėjas dainuos mano vardą.
labiau negu čia ten nieks nemylės
tik gal dažniau kilstelės kardą.
Sulaukę žinių nuo krantų tolimų
tėvai vis dažniau veidą braukia.
Žmogų daro stipriu šiluma artimų
ir žinia, kad kažkas jo dar laukia.
Lygiai taip palydės ir širdis suvirpės,
bangos muš dar smarkiau į pakrantę,
pasitikęs saulėlydis veidą nušvies
patikėti, pakilti, gyventi.
Šekspyras – Meilė
Gražiai pasakė kažkada Šekspyras,
šis žodis buvo ištartas švelnus ir tyras:
jei sukasi nuo meilės tau galva,
tai sukis tu greičiau su ja.
Šekspyro strofose suspindi lyra,
suspindi meilė ir jos grožis tyra.
galinga meilė buvo jų svaja,
nes priešai – amžini, jie žemėje –šalia.
Laimingi nors akimirką, kaip vėjas
jie buvo kai į aukštį rūmų rėmės,
nors laimingiausi buvo tik kape,
nes meilė liko jų rami ir amžina.
Moralas toks Šekspyro posmų,
kad ne visi geri, kas galvą glosto,
mylėti reikia nors ir sukasi galva,
nes sienų begalinių šioj žemėje nėra.
Tu ateini kai man sunku
Tu ateini kai man sunku…
Kai akys drėksta saulei kylant.
Tu ateini -aš atrandu,
Save sapne, mėnuliui dylant.
Kai tu šalia būnu saugi.
Jaučiu tave, jaučiuosi drąsiai.
O gal žavingai? Tu tyli?
Tai gal tikrai mane myli?
Aš vakar laukiau tavo balso
Ir šiandien laukiau- ar žinai?
Mačiau tave – mes šokom valsą
Bet tik sapne, deja, deja…
Ateik dažniau manes svaiginti,
Sutik dažniau mane sapne.
Atbėki vėl paliesk ir apkabinki…
Aš trokštu kaip gėlė sausumoje…
Kai man sunku
Kai man sunku – skubu pas savo mūzą,
Ji man viena kuriai galiu rašyt.
Atrodo laišką kaip paštu nusiųsčiau,
Ji gali ir paguost ir išklausyt.
Į savo laiškus daugtaškiais baigtus,
Aš jau seniai negaunu jokio atsako…
Taip gal geriau –laukimas meilę atsveria
Skaičuodamas prabėgusius ilgus metus.
Kai eilės liejasi minties upeliais,
O rankoje jaučiu lemties pirštus.
Jie tarsi smaugia manajį paukštelį
Užversdami eileraščio lapus.
Grįžtu ir vėl prie seno atminimų lapo,
Širdy jauku, bet virpa kaip šakelės rankos.
Norėčiau, kad išliktų eilės džiaugsmo tako,
Nors dundesys širdy taip smarkiai trankos.
Vakarykštis lietus
Gatvės šlapios, pilkos ir tuščios.
Tyliai vaikšto paniuręs ruduo.
Mano rankos nuo vėjų jau šiurkščios,
O širdy ilgesingas akmuo.
Lyja lietūs lyg ašaros krenta,
Stoviu aš vėl šaltam lietuje.
Savo ašarų rodyt neverta,
Jos išnyks pilkame danguje…
Aš norėčiau šią naktį kaip vaikas,
Bėgt basom per balas ir žoles.
Ir pamiršti kad bėgantis laikas,
Dovanos tik kelias minutes.
Siaučia vėjas- artėja ruduo,
Pasikaustęs lietum ir žaibais.
Mano širdį vis spaudžia akmuo,
Kuris dings su pirmaisiais žiedais.
Tu – mano laimė
Tu įžengei į mano vienišus jausmus,
Atnešdamas man meilę kaip gėlelę
Padovanosiu tau visus gražius sapnus,
Padovanosiu tau savos širdies dalelę.
Tau rytą dovanosiu ir spindulius skaisčius,
Kad pėdos neatvėstų dovanosiu kelią.
Į mano širdį įmano paprastus jausmus
Tu atnešei šviesos ir ilgesio ugnelę.
Nepaskubėk išeiti, suskaičiuokim troškimus,
Sukurkim savo rankomis svajonių žemę.
Kartu patirkim ir džiaugmus ir sunkumus,
Pasidalinkime gyvenimo skirta mums laime.
Kad ir kas tu…
Niekada aš nemaniau, kad tu ateisi,
Toks saldus ir kaitinantis man akis.
netikėjau- išdavimas mano tikras kraitis
Aš su juo einu netekusi sparnų.
Kas sulaužė mano žalią meilės medį,
Ar tai tu atėjęs tamsią naktį iš dausų.
Angele tu sarge, gęstančiosios žvakės,
Pasakyk ar aš kančioj gyventi dar galiu.
Ko vertei mane su saule keltis,
Pasakyt, kad aš beprotiškai ir amžinai myliu.
Ak tu, išdavime, pasakyk man savo kaina,
Aš tave nupirksiu ir be pinigų.
Gal tai sapnas…
Šiąnakt sapnavau nuostabų sapną
Sapną iš svajonių ir pasakų šalies
Pabudusi aš negalėjau patikėti
Ar tai buvo sapnas ar buvai šalia išties
Bijau, gal pirmą kartą tau sakysiu,
Bijau mylėti ir svajot apie tave
Tu vienas tik žinai šią tiesą,
Tu vienas tik žinai kas mano širdyje.
Dar šiandien aš jaučiu tuos kaitinančius delnus
Kuriais lietei mane sapne
Ir lūpas tas jaučiu kur vakar
Bučiavo jos mane sapne… o gal ir ne…
Laikiau tavo ranką savajam delne
Laikiau tavo ranką savajam delne,
Slėpiau tavo meilę giliai širdyje.
Verkiau kai tu tolai, džiaugiaus kai grįžai,
O tau viso šito yra per mažai.
Tu išdavei meilę pirmiems spinduliams,
Pasmerkdamas širdį vienatvės skausmams.
Myliu aš tave, nes esi man brangus,
Šviesus ir platus kaip beribis dangus.
Nors ašaros mano riedės ant eilių,
Žinau neišgirsiu aš tavo „Myliu“.
Tu tolsti kas rytą kaip sapnas gražus,
Ta meilė kaip laivas be jūros pražus…
Mamytei
Tavo žodis svarbiausias krūtinėj,
Tavo balsas kaip ryto dangus.
Tu- mamytė, tu- meilės tėvynė,
Tavo rūpestis toks man brangus.
Esi strofa eilėraščio posmo,
Tu nata iš gražiausios dainos.
Tavo rankos saulėtekį glosto,
Tu kryželis iš mano maldos.
Tu mamytė nuo mano lopšelio,
Tu močiutė anūkų veiduos.
Nieks šios meilės pakeisti negali,
Kaip ramunės žiedelio laukuos.
O Mūza, Mūza, kur tu išėjai?
O Mūza, Mūza, kur tu išėjai?
Vingiuotu prieblandos keliu…
Mintis visas tu palikai,
Juk be tavęs aš negaliu.
Sunku gyvent be lyros posmų
Sunku atrodo net kvėpuot.
Tik plunksnos šilkas veidą glosto,
Vis norisi kažka rimuot.
Sukursiu vėją aš laukuose,
Sukursiu saulę danguje,
Sukursiu atspindžius languose
Ir ašaras sukursiu akyse…
Sugrįžki Mūza, pabūki širdyje,
Tave globosiu naktį dieną.
Įpinsiu tavo vardą eilėse,
Pamils tave skaitydamas nevienas.
Skaitytojų komentarai
Parašykite komentarą
Pakirdo paukščiai Ankstyvą rytą. O man vis tiek, o man vis tiek. Dangaus žydrynė » Daugiau
Iš veido tavo tviska grožis, Ir supa svaiguliu mane, Širdis į karą meilėn ruošias, Tik » Daugiau
DUETAS Svaiginančiai kvepėjo liepa, Smarkus lietus nustojo… Senam name atvertas langas… ,,Prie ežerėlio smuikas » Daugiau
Voras vonioje …jau kelinta vakara vonioje gyvena voras, tarsi negaledamas islipti? Didelis grazus, man grazus. Mano kaimynas bijo » Daugiau
Aukštumos ir gelmės Griuvėsių kalnais kolūkiai pavirto, bedarbiai jų sienas po plytą išnarstė, Senolių ašaros anūkų nestabdo, jie » Daugiau
DRAUGEI GITAI Sidabru spindės visa gamta, o namie žaliu mišku kvepės, tu ateiki, drauge miela, » Daugiau
Gyventojo laiškas valdžiai UAB “Savivaldystė” savininkų posėdis 2009 kovo 26d. Posėdį vedė visų kaimiečių vyriausiasis Pozicija Vingis. » Daugiau
Senelei Netikėk, senele, veidrodis meluoja, įkyri gegutė megdžiojas kleve, tik viena raukšlelė veidą nuvagojo, » Daugiau
Ruduo Kur skubi tu rudenėli? Ar į žiemą jau eini, Bet žiema dar nearti Neskubėki » Daugiau
Myliu tave Myliu tave, bet tu išeini Myliu tave, bet tu palieki Mano jausmai, kaip beribė » Daugiau
Kiekvienas Tavo eilerastis vercia susimastyti, tarsi tarp eiluciu pasislepe didziuliai isgyvenimai. Eiles be galo prasmingos, tik leisk mums jas isvysti. Grok savosios lyros arfa.
XXX
Ateina žmonės lyg šešėliai,
Su sielvartu, vienatve ir viltim.
Ištiesę ranką prašo vėlei,
Kad juos supratę palydėtume akim.
Jie pasakoja tai ko tu dar nežinojai ,
O gal ir nežinosi niekada.
Tie žmonės žino vardan ko kovoja,
Tvirta širdim ir pakelta galva.
Nenusigręžkim, išklausykim raudą,
Ir nesvarbu ar mums ji bus skirta.
Mes esam žmonės ir ne tik šešėliai,
Kurie išnyksta kai tik baigiasi diena.
Žemė
Tu kartais marga, tu kartais balta,
Šalta ir šilta, spalvotai pilka.
Tu kartais verki, o kartais klegi,
Klampi ir paini tik tu taip būni.
Takelių mažų kelių didelių,
Pilna tu esi vargelių vargų.
Medelių mažų aukštų ir lieknų,
Turi kaip mama vaikelių vaikų.
Ją rudenį puošia lapeliai margai,
O žiema užkloja šaltieji sniegai.
Ji girdi pavasarį paukščių balsus,
O vasarą girdi dainuojant vaikus.
Nesulaukiu kol ides…..
Beprotybė
Žiūriu į dangų ir man sukasi galva,
Girdžiu svajonių paukštės uždelstą klykimą.
Žvaigždžių dangui nėra- šalta tamsa,
Juodasis paukštis sukt ratus jau ima.
Jis išplėšia kas naktį mano širdį,
O saulei kylant sugražina tuščią.
Nieks mano sielos aimanų negirdi,
Kiekvienas mes šioj žemėje lyg kurčias.
Aš vėl išeisiu tyliai naktį tamsią,
Atverta krūtine- Išplėšk man širdį!
Kam pasmerkei kentėti šitą kančią?
Kam pasmerkei mane kas naktį mirti?
mes patys likimo kalviai
sugraudinai iki apsiasarojimo mane,as zinau ka tu jauti… nes as ir jauciu tapaty
🙂 ji dar sugrys…