Poetišką sielą rašyti paskatino vaikai (audio)

Lina Daukšaitė rodo išleistas dvi savo kūrybos knygeles. Nuotrauka Gintaro Radzevičiaus

Fenomenalią atmintį turinti Lina Daukšaitė šį mėnesį švęsianti 85-ąjį gimtadienį savo kūrybą deklamuoja mintinai. Poetė savo gyvenimą paskyrė ligoniams ir menui. Apie nugyventus metus Lina Daukšaitė sako, – „Mano gyvenimas praėjo dalinant gerą kitiems“.

Šilutėje gyvenanti Lina Daukšaitė yra išleidusi dvi savo poezijos knygeles ,,Vėjo išdaigos“ (2005) ir ,,Rudens nuometas“ (2006), be to yra septynių knygų bendraautorė. Turi puikią atmintį, visą savo kūrybą skaito mintinai, įdomi pašnekovė, tik dabar suprastėjo jos sveikata. Ji be pagalbininko toli nueiti nebepajėgia, yra patyrusi tris insultus, du infarktus. Bet Lina Daukšaitė savo naujos kūrybos turi sukaupusi trečiajai knygelei, tik neturi galimybių jos išleisti. Atspausdintų lapuose turi 47 eilėraščius, bet, atsiradus rėmėjui padėsiančiam išleisti knygelę, sakosi surinktų iki 100 eilėraščių.

Lygumų miestelyje, Pakruojo rajone 1925 metų rugsėjo 19 dieną gimusi Lina Daukšaitė mokėsi Klaipėdos ir Šilutės medicinos mokyklose. Nuo 1949 metų dirbo įvairiose Šilutės medicinos įstaigose, net 34 metus ji išdirbo Šilutės tuberkuliozinėje ligoninėje medicinos seserimi. Nuo 1949 m. Lina vaidino įvairiuose Šilutės dramos rateliuose, dešimt metų (1960-70) Šilutės liaudies teatre, 13 metų dainavo Šilutės kultūros namų ir medicinos darbuotojų chore. Yra sukūrusi net 83 vaidmenis.

Linos Daukšaitės gyvenimas praėjo dalinant gerą kitiems. Bet ji savo biografiją nusako kiek kitaip – eilėmis.

Neužmovė Karaliūnas krištolo kurpaitės,

Aukso žiedo nepadovanojo,

Tik jaunystėje vienuolės kortos,

Ateitį man taip išklojo.

Jums neskirta meilę dovanot vienam,

Trupiniais ją išdalinsit,

Motinai, draugams ir artimiems,

Ir net tiems, kurių net nepažinsit.

Pasakyti žodžiai pralėkė pro šalį,

Bet širdis yra be užmaršties.

Rūbą pakeičiau aš baltu chalatu,

Pasukau keliu savos lemties.

Žaizdas tvarsčiau, žodžiu guodžiau,

Svetimus vaikus nešiojau naktimis,

Dalinau sveikatos lašą ne vienam,

Mirusiems užspausdavau akis.

Nuskubėjo darbo metai ir jaunystė,

Bet širdy aš šalčio nejaučiu.

Norisi draugų ir posmų,

Aš godžiai renku trupinius dar likusių dienų.

Eilėraščius Lina Daukšaitė rašo kone visą savo gyvenimą, mielai skaito juos kūrybos vakaruose. Bet juos surinkti ir išleisti knygą ją paskatino vaikai, būtent jiems ir buvo skirta pirmoji Linos Daukšaitės knygelė ,,Vėjo išdaigos“. Į daugiabučio, kuriame gyvena, kiemą išėjus prie jos nuolat rinkdavosi kiemo vaikai, kurie prašydavo vis ką nors padeklamuoti. Ir Lina Daukšaitė jiems mielai skaitydavo savo naujausią kūrybą. Vaikai taip pat poetei atnešdavo savo kūrybos eilių, kuriuos ji iki šiol saugo ir brangina.

Žmonėm savo širdį dalindama Lina Daukšaitė taip ir nesukūrė šeimos. Jos tėvai jau seniai mirę, turėtas vienintelis brolis 1942-ais metais išvežtas Vokietijon po dvylikos metų kančios ir ilgesio paliko šį pasaulį būdamas 33-iejų, jis sirgo tuberkulioze. Iš po jo liko dvi dukros – tai viskas ką Lina Daukšaitė galinti vadinti artimaisiais. 1990 metais Lina Daukšaitė šešias savaites lankėsi Amerikoje, ten ji vyko drauge su Šilutės krepšinio legendiniu treneriu Steponu Kairiu. Amerikoje jai pavyko aplankyti dvi brolio dukras ir 6 anūkus.

Apie savo gyvenimą poetė kalbėjo nenuilsdama, net klausinėti nereikėjo. Nuoširdaus pokalbio metu ji nupasakojo savo kelią į Šilutės kraštą ir kaip tapo medicinos seserim, – „Mano gyvenimas praėjo dalinant gerą kitiems, mėgau labai rašyti nuo pat vaikystės. Atsimenu net savo pirmąjį eilėraštį, kurį aš parašiau būdama ketvirtam skyriuje. Mokykla leidome sienlaikraštį, buvo žiema ir aš parašiau eilėraštį „Žiema“. Ir kitus eilėraščius iš tų metų aš atsimenu. Ačiū Dievui man atmintį tėveliai ir Dievas davė užtenkamai. Mano mama mirė 1984-ais metais. Aš pradėjau dirbti labai jauna, mokiausi Šiauliuose. O kada užėjo Rusai ir naujakuriams pradėjo dalinti žemę, mus visus gimnazistus valsčiuje susodino ir liepė rašyti, ten mes turėjome sėdėti ir dirbti. Paskui bedirbant ten matyt iškilo klausimas, kad Vilniaus kraštui ir Klaipėdos kraštui reikia lietuviškai rašančių žmonių. Taip aš su savo vaikystės drauge, kuri jau 3 metai kaip yra mirusi, atsidūriau pirmiausiai Sauguose, čia viską reikėjo ranka rašyti, nes mašinėlės jie neturėjo. O kadangi aš mokėjau rašyti mašinėle, paskui mane perkėlė į apskrities vykdomąjį komitetą, kur ji buvo. Mašinėle rašyti buvau išmokusi nuo šešių metų. Pareigos ten mano buvo atsakingos, aš dirbai mašininke, paskui dirbau protokolinės dalies vedėja, kur iš nieko reikia padaryti, pagimdyti. Paskui bendro skyriaus vedėja dirbau, vėliau sekretore. Tas viskas laipteliais ateina savo laiku, bet kadangi pradėjo spirti stoti į partiją, aš nesutikau, bet ačiū ponui Šidlauskui, kuris man padėjo. Aš pas jį atėjus pasipasakojau, kad brolis ne savo valia yra išvežtas į Vokietiją, kad aš į partiją tikrai nenoriu ir nestosiu niekada. Paskui manęs nekabinėjo. Bet mačiau, kad kitaip neišeis ir kadangi nuo vaikystės norėjau būti medicinos sesuo, aš įstojau neakivaizdžiai į Klaipėdos neakivaizdinę medicinos mokyklą. O paskui perėjau į Šilutėje buvusią dviejų metų trukmės vakarinę medicinos mokyklą, čia pabaigiau paskutinį kursą. Baigusi aš pradėjau dirbti medicinos seserim ir išdirbau 34 metus. Iš viso aš esu be pertraukos išdirbusi 48 metus.“

Toliau Lina Daukšaitė pasakojo apie savo karjerą rajono menininkų ir kūrėjų tarpe, – „Aš laimingu laiku gimiau, labai daug mačiau, atsimenu Smetonos laikus, pirmieji rusai, vokiečiai ir vėl rusai, aš daug patyriau. Mes Šilutėje turėjome nuostabiai gražų teatrą. Aš labai džiaugiuosi, kad gyvenime man teko sutikti žmogų, amžinatilsę Šilutės teatro režisierę Magdeleną Chomičienę, kuri mirė visai be reikalo. Nors teatre jau nebedirbo, bet ji norėjo teatro 25-mečiui pastatyti pjesę, su kuria mes spektakliu (tai buvo Irkutske) pelnėme liaudies teatro vardą. Mūsų aktorių buvo daug, buvo Sutkaitis, Šimkus, Serko, Jokubavičius, Račys, Rėklaitis, Ignatavičius, Šalkauskaitės dvi, Stancikas, dabar jis Naumiesty gyvena, Butkevičiai du, čia buvo daug aktorių. Su spektakliais visą Lietuvą išvažinėdavom, bet tik per savo atostogas, kurias pašvęsdavom gastrolėm. Tai buvo didžiulis džiaugsmas, tai mano širdies paguoda. Išėjus į pensiją mezgiau lėles, nykštukus, liliputus ir dalinau draugams, kaip suvenyrus ne tik Lietuvoje, bet kitose šalyse. Buvo surengtos šių darbelių kelios parodos. Dabar nebegaliu megzti, todėl mano gyvenimo dienas dabar pildo knygos, kurių aš neturėjau kada skaityti, dabar atsiimu.O taip buvo chorai, aš trylika metų išdainavau chore kultūros namuose. Buvo ir medicinos choras, ir medicinos spektakliai. Medicinoje mes pastatėme tris spektaklius, režisierius buvo amžinatilsi gydytojas Vladas Gruodis. Reikia suspėti ir į darbą ir į spektaklius, chorus. Ant vieno etato uždirbdavau 86 rublius, kas tas būdavo. Tuo labiau pirkt nebuvo ko. Bet mes viską pernešėm, aš esu patenkinta savo gyvenimu, aš jį pragyvenau neveltui, mano širdis ir dabar yra pilna džiaugsmo. Nors aš jau ant paskutinio slenksčio, džiaugiuosi gyvenimu, turėjau jį turtingą ne materialiai, jokiu būdu ne, bet turtingą savo dūšei. Labai mėgstu dalyvauti rašymo konkursuose, rašiau ir į laikraščius, tokius kaip „Sveikata“, „Valstietis“, esu ir apdovanojimą gavusi. Labai mėgstu atsiliepti raštu į laikraščiuose paskelbtus konkursinius rašinius (jeigu jie man prie širdies) Dalyvavau „Bičiulystėje“ 5 metus iš eilės, ten kiekvienam laikraštyje buvo mano eilėraščiai , ,,Bičiulystėje“ publikavau rašinį „Laukiančios akys“, apie savo vieną ligonį iš darbo, bet tai buvo tikra tiesa. Man ir šiandien širdį skauda pagalvojus, tada tėvas našlys užaugino du berniukus, išleido į mokslus, o kaip jis paseno ir nebeturi ko duoti vaikams pats atsidūrė senelių namuose, o kada atvežė į ligoninę pas mus, kaip paguldė paprašė, kad jo akys būtų į duris, jis taip dvi paras išgulėjo. Aš sūnams daviau telegramą, kad tėvukas silpnas, prašo atvažiuoti, vaikai neatvažiavo. Jis taip ir numirė pastatęs tas akis į duris belaukdamas tų vaikų. Ir net negalėjau užspausti akių.“ Rašiau į ,,Sveikata ir dar kai kas“, publikuotas straipsnis,, Ko negaliu pamiršti“( apie šeimos gydytojus).

Taip vaizdžiai, kad net širdį veria, ji nupasakoja kiekvieną savo eilėraštį prieš deklamuodama. Ne mažai Linos Daukšaitės kūrybos galite rasti ir „Šilutės žinių“ Skaitytojų kūrybos skyrelyje. Ją šiam skyreliui pristatė jos kūrybai neabejinga kaimynė Vida Kaunienė. O baigiant šį straipsnį norėtumėm pasiūlyti pasiklausyti keletą pačios autorės Linos Daukšaitės gyvai deklamuojamų eilėraščių.

Audio įrašai:

Pirmąjį siūlome jūsų dėmesiui eilėraštį „Pareiga“, kurį Lina Daukšaitė parašė prie Šilutės centrinės ligoninės esančio paminklo žuvusiai med. felčerei atidarymui.

Kitas, kurį poetė sukūrė grįždama iš turgaus pamačiusi pievoje žydinčią pienę, „Pagyrūnė“.

Šilutės žinių audio įrašai