Šildymo sezonui artėjant – ugniagesių perspėjimai ir patarimai

Nuotrauka Gintaro Radzevičiaus

Kasmetinė gaisrų statistika byloja, kad atvėsus orams ir prasidėjus šildymo sezonui išauga gaisrų gyvenamajame sektoriuje, kylančių dėl krosnių įrengimo ir jų eksploatavimo taisyklių pažeidimų, skaičius. Pažymėtina, kad tokių gaisrų padariniai dažnai būna ypač skaudūs, sudega gyvenamosios patalpos, jose esantis turtas, apsinuodiję smalkėmis žūsta žmonės. Per aštuonis š. m. mėnesius dėl krosnių įrengimo ir jų eksploatavimo taisyklių pažeidimų Šilutės rajone kilo 16 gaisrų (2011 m. 9 gaisrai).

Gaisrų skaičius dėl krosnių įrengimo ir jų eksploatavimo taisyklių pažeidimų padidėjo, tai be abejo įtakojo ir šalta praėjusi žiema, todėl neužmirškime apie artėjančią šildymo sezono pradžią.

Šilutės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros pareigūnai prašo gyventojų apžiūrėti ir įvertinti savo turimų šildymo įrenginių būklę o esant reikalui kuo skubiau juos remontuoti.

Mediena užsidega esant 300° temperatūrai. Jeigu ji ilgą laiką būna priglausta prie daiktų, įkaitusių iki 100 laipsnių temperatūros, gali savaime užsidegti, todėl mūrijant krosnis, virykles, židinius, dūmtraukius, įrengiant šildymo katilus reikėtų kviestis specialistus ar bent jau su jais pasitarti.

Ypač pavojingi šių įrenginių sienelėse atsiradę įtrūkimai ir plyšiai, nes pro juos gali išlėkti kibirkštys ir sukelti gaisrą. Įtrūkimai ir plyšiai yra lengvai pastebimi. Juos nedelsiant reikia užtaisyti.

Gaisro priežastimi gali būti ir susikaupusių suodžių krosnių ir dūmtraukių kanaluose savaiminis užsidegimas. Degant suodžiams smarkiai įkaista krosnis bei dūmtraukis, todėl degūs daiktai turi būti pakankamai toli arba gerai izoliuoti nuo krosnies, židinio, viryklės, dūmtraukio ar kito šildymo įrenginio.

Dūmtraukiai turi būti pastorinti tose vietose, kuriose jie praeina pro degias (medines) pastato perdangas. Tose vietose dūmtraukio sienelės turi būti ne plonesnės kaip 250 mm. Be to, tarp dūmtraukio ir degių pastato konstrukcijų dedamas ugniai atsparių medžiagų sluoksnis. Neturint izoliacinių medžiagų, tarpą tarp degių pastato dalių ir dūmtraukio kanalo vidinės sienelės būtina padidinti iki 380 mm.

Prieš šildymo sezoną būtina apžiūrėti namo palėpes kuriose įrengti dūmtraukiai. Šiose patalpose prie dūmtraukių draudžiama laikyti degias medžiagas, priėjimai prie dūmtraukių turėtų būti laisvi.

Dūmtraukius (kaminus) būtina nutinkuoti ir nudažyti baltai kalkių skiediniu ar kitokiais dažais. Jei tokiame dūmtraukyje atsiras įtrūkimas ar plyšys, jis bus lengvai pastebimas.

Kiekvienam šildymo įrenginiui tikslinga įrengti atskirą kanalą dūmtraukyje arba, reikalui esant, numatyti naują dūmtraukį (jei, pavyzdžiui, šildymo įrenginys yra toli nuo esamo).

Prie vieno dūmtraukio kanalo leidžiama prijungti du šildymo įrenginius, esančius viename ar skirtinguose pastato aukštuose. Įvadai į kanalą turi būti išdėstyti ne arčiau kaip 0,5 m atstumu kanalo aukščio atžvilgiu.

Dūmtraukio kanalų skerspjūviai, priklausomai nuo šildymo įrenginio šiluminio galingumo, turi būti ne mažesni (mm) kaip:

140 x 140 mm – esant šiluminiam galingumui iki 3,5 kW,

140 x 200 mm – esant šiluminiam galingumui nuo 3,5 iki 5,2 kW,

140 x 270 mm – esant šiluminiam galingumui nuo 5,2 iki 7,0 kW.

Apvalių dūmtraukių kanalų skerspjūvio plotas turi būti ne mažesnis negu anksčiau nurodytų stačiakampių kanalų plotas. Jeigu jie statomi iš ugniai atsparaus betono, sienelių storis turi būti ne mažesnis kaip 60 mm, jei iš plytų – 120 mm.

Dūmtraukio aukštis nuo apatinio degiklio iki dūmtraukio viršaus turi būti ne mažesnis kaip 5 metrai.

Dūmtraukių aukštis virš pastato stogo turi būti:

ne žemiau kaip 0,5 m virš plokščio stogo,

ne žemiau kaip 0,5 m virš stogo kraigo arba parapeto, kai dūmtraukis yra 1,5 m nuo kraigo ar parapeto (skaičiuojant pagal horizontalę),

ne žemiau už kraigą ar parapetą, kai dūmtraukis yra 1,5-3,0 m nuo kraigo ar parapeto,

ne žemiau linijos, nuvestos žemyn nuo kraigo 10° kampu į horizontą, kai dūmtraukis yra daugiau kaip 3 m nuo kraigo.

Susikaupus daug suodžių, pablogėja trauka, daugiau sunaudojama kuro, krosnis, židinys ar kitas šildymo įrenginys gali “dūmyti”. Iš plytų sumūrytus dūmtraukius reikia valyti ne rečiau kaip kartą per tris mėnesius, jei kūrenama kasdien. Išvalyti dūmtraukį ne toks jau sudėtingas darbas kaip gali pasirodyti. Svarbu nebijoti aukščio. Sudėtingų įrankių tam nereikia.

Įtaisas dūmtraukiams valyti yra gana paprastas – tai metalinis apvalus šepetys, plieninis troselis ar stipri virvė ir metalinis apvalus rutulys (svoris). Šiais įtaisais išvalomi dūmtraukių kanaluose susikaupę suodžiai, patikrinama, ar nėra dūmtraukio ar ventiliacijos kanaluose pašalinių daiktų.

Metalinis šepetys turi du žiedus: prie viršutinio pririšamas plieninis troselis ar stipri virvė, o prie apatinio – metalinis rutulys. Atstumas tarp šepečio ir rutulio turi būti apie 40 cm. Jei šis atstumas bus didesnis, liks dalis neišvalyto dūmtraukio. O jei jis bus mažesnis, rutulys neturės tokios inercinės jėgos, kad patrauktų metalinį šepetį žemyn valomu kanalu. Metalinio šepečio matmenys priklauso nuo valomo kanalo skerspjūvio.

Metaliniai rutuliai paprastai būna 85-110 mm skersmens, 2-3 kg svorio.

Prieš kiekvieną krosnies, viryklės ar židinio pakurą turi būti nedegi danga – skarda, keraminės plytelės ar kt. Jos matmenys turi būti ne mažesni kaip 500×700 mm.

Jei židinys yra su atvira pakura, jį kūrenant reikia nuolat prižiūrėti. Degant ugniai iš pakuros gali iškristi degančios malkos ar žarijos. Kūrenant tokį židinį eglinėmis ar pušinėmis malkomis, kurioms degant “šaudo” žarijos, jos gali išlėkti gana toli ir sukelti gaisrą.

Kuriant krosnį, viryklę, židinį ar šildymo katilą, kategoriškai draudžiama pilti į pakurą žibalą, benziną, acetoną. Tuo tikslu naudojamos specialios priemonės, esančios prekyboje.