Skaitytojo žvilgsnis: Gatvių šlavėja su aukštuoju, likimo ironija arba, kas ravi šieną(16)

Nuotrauka Gintaro Radzevičiaus

Šiemet Vilniaus universitete įgijau aukštojo mokslo bakalauro diplomą. Pasibaigus studijoms žinojau apie galimybę įstojus į darbo biržą gauti 350 litų socialinę pašalpą. Esu iš Šilutės, taigi užsiregistravau Šilutės darbo biržoje, parašiau prašymą savivaldybėje ir buvau nukreipta į seniūniją. Pagal Šilutės savivaldybės nuostatus, norintieji gauti socialinę pašalpą už mėnesį turi atidirbti viešuosius darbus po dvi darbo dienas. Apie šias savivaldybės taisykles žinojau jau anksčiau iš studijas baigusių draugų, kuriems taip pat teko dėl šios pašalpos darbuotis. Taigi stengiausi morališkai pasiruošti, kad pateksiu į švelniai pasakius kiek kitokią socialinę aplinką, nei buvau įpratusi universitete ar Vilniuje.

Manau, kad natūralu yra jaustis gana nepatogiai turint aukštojo mokslo diplomą, universitete paragavus mokslinio darbo patirties, bendravus su autoritetingais ir intelektualiais dėstytojais imti į rankas šluotą ir šluoti miesto šaligatvius. Juo labiau, kai aplink vis sukiojasi buvę mokytojai, bendraklasiai ar draugai, kurie tikriausiai tikėjosi iš manęs kitokių perspektyvų, kad baigus aukštąjį mokslą neteks darbuotis tokio pobūdžio darbuose. Taip vis norisi pasislėpti nuo pažįstamų veidų. Neišpasakytai ironiška, galėtume pavadinti paprasčiausiai likimo pokštu ir tiesiog pasijuokti, tačiau vis dėlto, labiausiai skaudina ne pats darbas, o valstybės ar tiksliau savivaldybės darbuotojų požiūris.

Negaliu paneigti, kad egzistuoja šiokia tokia pasirinkimo laisvė – gali nedirbti, tačiau tuomet negausi ir pinigų, kurie reikalingi visiems, o taip pat ir šviežiai mokslus baigusiems jauniems žmonėms. Apskritai pinigai gaunami iš valstybės man šiokia tokia naujieną, nes pirmą kartą iš valstybės gausiu socialinę paramą. Mūsų šeima pagal nustatytas minimalaus pragyvenimo pinigų sumas gyveno normaliai, nebuvome daugiavaikė šeima, taigi jokių socialinių išmokų ar kompensacijų negaudavome. Žinoma, jokių mokesčių taip pat neklastojome, skirtingai nuo bendraklasių ar kursiokų, kurie iš valstybės švelniai pasakius sugebėjo išgauti tiek kiek valstybė gali duoti. Dėl pačių viešųjų darbų pasirinkimo taip pat egzistuoja alternatyva – galima susirasti viešąją įstaigą (pavyzdžiui – muziejus, vaikų darželis) ir joje susitarus atlikti šiuos darbus, tačiau asmeniškai aš neturėjau pakankamai laiko ieškoti ir tiesiog greitai norėjau susitvarkyti šiuos reikalus.

Taigi, kiekvieną dieną seniūnijos kieme susirenka asmenys, kurie dirba seniūnijos paskirtus darbus. Iš šių žmonių galėčiau išskirti tokius sluoksnius: asocialūs asmenys – kurie ateina dar svyruodami, neaiškiai dvokdami, keistai deformuotais veidais ir pasižymintis kitais požymiais, kurie verčia suabejot – „ar tik ne vakar aš juos mačiau per „Farų“ laidą…. Sekantį socialinį sluoksnį pavadinčiau tiesiog „visuomenės parazitais“. Tai žmonės, kurie šiaip dirba nelegaliai arba dar vienas iš tokių pavyzdžių su kuriuo susipažinau – tai žmogus, kuris bedarbio pašalpa sugeba gauti jau penkerius metus. Man nustebus jis didžiuodamasis paaiškino, kad įsidarbina kas pusmetį po keletą mėnesių ir taip jau penkerius metus. Įstatymiškai tai yra teisinga, tačiau būsiu atvira – kai pagalvoju apie tokius pavyzdžius šioje valstybėje jaučiuosi nuskriausta.

Taigi, patys viešieji seniūnijos darbai – realiai jie trunka nuo penkiolikos minučių iki dviejų valandų per dieną renkant šiukšles, ravint takelį, šluojant šaligatvį… Fiziškai šie darbai apskritai nėra sunkūs, tačiau man asmeniškai sunkiausia buvo pati atmosfera, kurioje būnant tenka dirbti. Šio nepasitenkinimo straipsnio apskritai nebūtų buvę, tačiau vieną iš šių dienų teko būti išvežtai autobusiuku kartu su minėtu žmonių kontekstu į Pagrynių kaimą. Dar bevažiuojant vyrai džiūgavo, kad ankstyvą rytą jau pardavinės alkoholį, bei kaip smagu, kad jiems prie kompanijos priskyrė ir šiek tiek „moteriško kvapo“. Pagryniuose teko ravėti takelį apžėlusį žolėmis, kuriuo niekas nevaikšto, nes jis ir buvo apžėlęs todėl, kad juo niekas nevaikšto. (Žodžiu, mėginu pasakyti tai, kad dauguma darbų apskritai yra beprasmiški ir primena labiau „šieno ravėjimą“). Tęsiant pasakojimą, norėčiau paminėti, kad Pagryniuose vyrai iš tikrųjų vietinėje parduotuvėje nusipirko „bambalį“ alaus ir krūmuose jį gurkšnojo, kol mes su keliomis moterimis gražinome takelį. Tačiau net ne tai yra svarbiausia ir man baisiausia šiame mano pasakojime. Baisiausia buvo tai, kad Pagryniuose įstrigau nemalonioje šių žmonių draugijoje ir seniūnija neatsiuntė transporto grįžti atgal. Žinoma, galiu sau ir paprieštarauti – juk dirbti teoriškai turėjau visą darbo dieną, tačiau būkime atviri – praktiškai niekas ten taip ilgai, o ypač už šią pašalpėlę nedirba. Vis dėlto mano istorija baigėsi laimingai, nes šeimos nariai atvažiavo manęs pasiimti ir ištraukė iš šios nemalonios draugijos.

Šiuo atveju mane labiausiai įskaudino seniūnijos darbuotojų požiūris – paaiškėjus, kad būsime vežami į Pagrynius paklausiau ar, kas nors atvažiuos mūsų pasiimti. Man buvo gana piktai atsakyta, kad tuomet kai dirbsiu visas aštuonias darbo valandas, būsiu parvežta ir iki pat namų. Toji ironija reiškė, kadangi realiai nedirbame šių aštuonių darbo valandų, neturime teisės ir reikalauti kitų teisių – kaip būti parvežtam. Įskaudino tai, kad buvau visiškai prilyginta minėtiems „visuomenės parazitams“, kurie nepagrįstai gauna valstybės pašalpas ir tiems, kurių eilinis rytas prasideda su „bambaliu“ alaus ir kontrabandinėmis cigaretėmis. Tokiu atveju pasidarė ypatingai pikta, nors ir žinau, kad tai laikina ir šiaip gyvenime neverta ieškoti teisybės.

Iš tikrųjų net nežinau ką reikėtų kaltinti dėl tokios situacijos, kuri iš tiesų traumuoja šviežiai universitetus baigusius žmones, nežinau seniūnijos darbuotojų vardų ar pavardžių į kuriuos galėčiau nukreipti savo pyktį. Šiuo straipsniu nenoriu nieko kaltinti, tiesiog norėjau perteikti patirtą situaciją ir patirtį, kuri yra absoliučiai subjektyvi, bet galbūt taip galėčiau paaiškinti, kodėl šie pinigėliai gauti iš savivaldybės greičiausiai bus išleisti emigracijai. Tokia valstybės santvarka ir žmonių požiūris yra įžeidžiantis. Suprantu, kad šie darbuotojai dažniausiai susiduria su ne itin maloniais pašalpos prašytojais ir pripratę visus lygiuoti į vieną eilę, bet tikėjausi šiokio tokio žmogiško požiūrio ir supratingumo.